Įsivyravusią tylą aš užpildysiu čia.

Can we pretend that airplanes
In the night sky
Are like shooting stars?
I could really use a wish right now
Wish right now
Wish right now…

Užsidėjau ausines ir valgiau pačius skaniausius ledus šįmet.

Šįmet pirmą kart buvau užkulisiuose. Pirmą kartą perėjau į tą pusę.

Šiandien juokiausi iki ašarų.

Ir to pakanka.

Tikriausiai.

Arrivederci.

Neformatė.

p.s. ir šiandien (nors tikriausiai labiau vakar) klausau dainos dėl vieno stulpelio. fun.

Tiesiog norisi apsisukt, trenkt durimis ir išeit.

Arrivederci.

Neformatė.

Tyla.

Keista. Sunku kvėpuoti.

Ateitis stovi už manęs ir šnabžda. Nesvarbu ką.

Tiesiog norėjau parašyti beprasmį įrašą. Kaip seniau… tiesiog bijau.

Arrivederci.

Neformatė.

Man patinka autobusai. Ne, ne tie kuriuose prisigrūda daug skubančių žmonių. Man patinka tie, rajoniniai. Visi seni, pustuščiai, bet su savomis istorijomis. Su vietiniais senukais, pažįstamais nepažįstamaisiais. Juose pamirštu visą durną pirmadienį. Visas nelaimes, bėdas, intrigas, bepročius, pavydą…

Priglaudžiu veidą prie stiklo ir seku bėgančius vaizdus. Nenoriu lipti. Nenoriu grįšti namo.

Girdžiu, kaip mergina lipanti stotele anksčiau murma, jog lyja. Nusišypsau.

Lietus. Lietus. Kas gali būti geriau?

Arrivederci.

N.

nemiegu. vėl pamirštu. ir balose skęstu. lijo. šiandien lijo.

negėriau arbatos. kažkas kitas sugers. kaip pabudau nuvažiavau į kapines. gražu. bet neramu.

noriu išsitapetuoti kambarį. kvailos lentutės. dar noriu batų. didelių. per didelių. jog imčiau ir nuskęsčiau juose.

lipau šiandien per tvorą ir būm. prisiminiau kokia didelė buvo tvora, kai man buvo ketveri.

dūstu.

nurausiu musei sparnus. vabalus užkasiu po velėna.

viskas gerai. aš laiminga.

arrivederci.

neformatė.

Pametus galvą. Liūdesį palikus lovoj. Prisiminus panelę Nostalgiją. Pavargus. Dramatiška. Ir laiminga.

Štai kokia aš šiandien buvau.

Ir vakar tokia buvau. Tikriausiai būsiu ir rytoj. Nors pamirškim rytojų. Pamirškim vakarykštę dieną. Džiaukimės šiandiena.

Brr. Aš taip nerašau. Pavasaris trenkė į galvą. Arba pavasarinį saulės smūgį gavau.

Tik dar nenusprendžiau, tai gerai ar blogai.

Ši diena kitokia. Nežinau kuo, kaip… Taip, kiekviena diena kitokia, bet ši kitokia.

Žalia. Niekada nemaniau, kad taip patiks ta žaluma. Patiks važiuot dviračiu anksti ryte, vos išlipus iš lovos, vidurio keliu ir dainuot. Niekada nemaniau, kad sumanysiu apsisukt ir grįžt ten kur buvo taip gera. Kur, tiesa sakant, gera ir dabar. Niekada nemaniau.

Kiekviena diena yra mažas atradimas. Kiekviena diena skirtinga, bet brangi.

Štai gal prieš savaitę sužinojau, kuri mano pagalvė geriau sugeria ašaras, o štai šiandien supratau, kaip gera kartais tiesiog būti.

Likimas gali sulaužyt mane visą, paskandint ašarų vandenyne (arba jūroj, nesvarbu), bet aš kad ir ką sakyčiau, atsistosiu, išbrisiu… ir eisiu tolyn.

Šiandien tiek.

Arrivederci.

Po lietaus ir netradiciškai optimistiškai. Neformatė.

Kai štai nieko nenutinka.

Ateina akimirkos kada prisimenu, kaip gerai moku ištart frazę - man viskas gerai. Kaip moku šypsotis nors ašarų kalnas, baisus ir senai pamirštas ašarų kalnas, spaudžia kvėpavimo takus.

Aš moku atstumt žmones. Turiu tą nuostabų sugebėjimą daryti viską priešingai nei noriu.

Taip pat ir tą nuostabų gebėjimą išryškint spalvas. Pora tonų.

Žinau, kad viskas gerai. Jei nėra, tai bus.

Tačiau tas niekas, kuris nenutinka… jis užkliudo kitus niekučius ir tada norisi verkti. Tiesiog imti ir verkti. Norisi, jog kas nors apkabintų. Tačiau aš viena. Norisi šaukti. Bet visi miega.

Ir nieko nenutiko.

Arrivederci.

Neformatė.

Vienu žingsniu arčiau. Arčiau.

Grojaraštyje, lyg užsakyta groja dramatiška muzika. Vėtra už lango. Dideli lietaus lašai kapsi į asfaltą…

Ir tai nėra pabaiga. Tai tiesiog laikas, kuri reikia išlaukti.

Pasikeičia daina.

Ir tai pradžia. Šviesi. Su daugybe juoko ir ledų.

Jokios tylos.

Išgriauni sienas ir kvėpuoji.

Jauti laisvę.

Atsisuki, nusišypsai ir pasileidi plaukus.

Tai pradžia.

Arrivederci.

Kai imu rašyt beprasmiškas prasmybes. N.

Sulaužiau du pieštukus. Jaučiuos kaip apelsinas. Laiko tvarkaraštis, tarsi gyvenčiau kokioj Grendlandijoj…

Gyvenimas gražus. Tik leiskit man pamiegot.

Arrivederci.

Vėl grįžusi prie bludinėjimo. Neformatė.

P.S. Rytoj eisiu anksčiau miegot.

P.P.S. *rytojus, 1 valanda nakties* Viskas, rytoj 9 guliu lovoj.

P.P.P.S. *neformatė žvelgia į skaičiukus monitoriaus dešiniajame kampe* 23:20…

Sveiki.

Aš tokia apsnūdus. Lyg pagal orą gyvenu.

O šiaip… sugedo telefonas. Blog’e padaugėjo spam’o. Tos bacilos tiesa ir nudžiugint moka…

Theshadow http://*****************… | ******** | ******* Taaaip Bet tai kažkaip įvyksta staiga. Tas vlziaiunis blogėjimas. Atrodo, va jau atsigausi, pailsėsi, pasitepsi tuo geru kremu, bet žiūri, kad staiga lyg iš niekur itin pastebimos ir jau nebeužmaskuojamos raukšlės. Tiesiog stebiuosi. Šventinis įrašas, nostalgiškoms nuotaikoms užplūdus. Arba man jau vieneri. parašytas 2012/04/16 at 2:20 vakare

… jau kaip juokiaus, kai perskaičiau. Žmogus tikriausiai kažkokį kremą pareklamuot užsimanė ir susirado įrašą apie “senatvę”. Google vertėjas - jėga.

Taip pat peršalau. Tik čia jokio džiaugsmo nėra. Šeštadienį prasibasčiau. Nusipirkau striukę, pabuvau gimtadienyje… tai štai.

Sausai aš kažkaip, ane?

Einu gatve ir jaučiu lietų. Visi traukiasi skėčius. Žinau, kad manasis taip pat guli kažkur krepšy. Ir buvo taaaip gražu. Visi su skėčiais, o aš su šypsena. Tik su ja.

Aišku vėliau susigarbanojo plaukai, bet nieko. Grįžau namo, padarėm su mama diskusiją apie šokimą su parašiutu.

Na, diena tokia… hm.

Ne ne ne ne. Čia kažkas ne taip.

Pasimetus. Pametus galvą. Lyjant lietuj, basomis. Šokoladiniai ledai ir šypsenos. Juokas. Šalti žvilgsniai ir noras pabėgti. Nežinia. Ir noras palikt viską. Kai regis sunkiau nebūna jis ima ir nueina. Ir aš juokiuosi. Nes tos visų meilės, intrigos - viskas, palyginus su tuo yra niekis. Ir kai žmonės man liepia šypsotis aš jų klausiu - o yra priežasčių? Štai. Aš tapau žmogum, kuriam šypsotis reikia priežasčių. Bent šiandien taip yra.

Gyvenimas sunkus. O ar kada jis buvo lengvas?

Arrivederci.

Neformatė.