BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

aš dabar jaučiuos sugniuždyta. todėl verkiu. bet tu manęs nesuprasi. niekas nesupras…

Parašė neformate | 2011-02-28 17:26

Sveika (-a)…

Tokio su*ikto pirmadienio dar nebuvo… susimoviau atsiskaitinėdama anglų žodžiu. Grįžus į suolą ruoštis kitam atsiskaitimui apsiašarojau. Ir aš ašarojau tikrai ne dėl rezultato. O jis buvo prastas. Bet dėl to, kiek pastangų aš įdėjau. Koks pyktis manyje gyvena dabar. Kai sėdėjau suole mintyse keikiausi ir verkiau. Kodėl taip? Juk tiek mokiausi, tiek stengiuosi ir viskas šuniui ant uodegos…Ir dar ne vienas atsiskaitymas. Atsiskaičiau dar du kurie buvo raštu…bet ir sekėsi ”nepavydėtinai šauniai”.

Tad po pamokų nusipirkau didelį šokoladą ir keiksnodamasi visa jį suvalgiau greičiau nei įprastai. Visa šios savaitės nuotaika sugadinta. O dar laukia tiek darbų. Ir aš negalvokit, kad aš dažnai keikiuosi. Aš keikiuosi tik tada kai supykstu ir visiškai nebelaiko nervai. Kaip esu girdėjusi keiksmažodžiai atitolina infarktą…

Ir todėl aš dabar jaučiuos sugniuždyta. Ir verkiu.

Juk gera verkti. Ir man vienodai ką žmonės pagalvos.

ir man vienodai, kad tu dabar galvoji kokia aš vaikiška. Kokia nesubrendus. Juk tai tik smulkmena manai tu.

Juk žmonės miršta. Neturi maisto, namų, šeimos. O tu čia verkšleni dėl kažkokios smulkmenos?? Juk ateis rytojus viskas bus geriau, kažkada sakei.

Bet aš nebelaukiu nieko.

Man nebereikia pavasario.

Nebereikia rytojaus.

Nebenoriu į darbus įdėt tiek pastangų.

Noriu spjaut į viską ir pasidaryt po*uistė.

Nebenoriu būti savimi.

Noriu verkt.

Noriu rast dalykų dėl kurių norėčiau šypsotis. Kažkodėl jie nublanko man.

Noriu pamiršt šią ir visas kitas blogas dienas.

Noriu pamiršt Jį. Nebenoriu matyt jo šypsenos kurią mato kiti.

Sakot reikia išgert? Nekenčiu alkoholio.

Tiesiog noriu, kad ateitu naktis… ir neišeitų, nes tada aš jaučiuosi saugi.

Jaučiuos viena. Nebematau žmonių. nebenoriu jų matyti.

Jie guos melagingais žodžiais mane… tačiau mano siela jų nebegirdės…

O rytojui ateis nauja diena kai turėsiu šypsotis, nes esu dar per silpna aiškintis kas man negerai. Tikriausiai čiuožia stogas. Ir niekas aplinkui nepadės jo išlaikyti…

Ariva derči.

Rodyk draugams

nekenčiu taisyklių ir myliu naktis.

Parašė neformate | 2011-02-27 20:29

Sveiki.

Šaltis nesitraukia. Varo į depresija. Varo pamažu, pakankindamas. Kur ne kur nušviečia šiltas saulės spindulėlis kuris tirpdydamas liūdesį šildo mane…

Tiek planų mokytis buvo šiam savaitgaliui. Nekenčiu planų. Nemėgstu mokytis. Tik gėriau kakavą, valgiau šokoladinius saldainius ir spjoviau į viską. Kvepia depresija, ką?

Nekenčiu taisyklių. O gyvenimas jų pilnas. Pilnas stereotipų, įstatymų. Jaučiuos tokia suvaržyta, lyg šuo prie trumpo pavadžio. Karts nuo karto aš nutrūkstu… bet žmonės manimi ”rūpinasi” ir pririša atgal.

Aš stengiuosi būti draugiška, tačiau jei mane supykdo - kandu. Aš džiaugiuosi visais atėjusiais manęs aplankyti, leidžiu jiems būti gerais man. Tačiau į savo širdį nepriimu visų pasitaikiusių…

…bet yra tie kurie ir kviečiami neateina. O tai skaudina.

Bet aš nesistebiu, kai žmonės mane įskaudina - nei vienas nėra tobulas. Visi klystame. Tik vienas klaidas sugebame atleist kitų ne.

Mėgstu naktimis žiūrėti filmus. Dėl to vakar užmigau trečią.  Džiugu, kad sekmadienis. Bet jaučiu nemiga atslinks ir šią savaitę… Kai užmingi trečią, o keltis reikia septintą, mokykloje prabūni septynias valandas pradžioje sunku. Vėliau pripranti. O dar kai myli naktis būna lengviau.

Pirmadieniai visada sunkūs. Jie mane žlugdo. Mano smegenys dar būna savaitgalio nuotaikos. Ir pastebėjau joms tai patinka. Joms patinka negalvoti.

Myliu naktis. Jas gaubia paslaptis. Man paslaptys patinka. Aš sau pati esu paslaptis. Myliu žvaigždes. Ir man patinka žiūrėti vienai į jas.

Ariva derči.

P.S. visada norėjau būt nakties mergaitė. visada mylėjau žalia spalva. todėl toks paveikslėlis.

iš zebra.lt

iš zebra.lt

Rodyk draugams

Be pavadinimo. Dingo linoreta ir čia tik aš su savo mintim, kuriomis dalinuos su tavim.

Parašė neformate | 2011-02-26 16:04

Sveiki.

Esu kažko pilna…negaliu rašyt. Bet rašau. Negaliu kvėpuot ramiai ir tolygiai. Bet privalau. Negaliu džiaugtis nors ir neturiu dėl ko pykti. Pasiilgau sesės. Vakar su ja bendravau per skype…juokėmės iš senų įvykių, paverkėm kaip viena kitos pasiilgom… Jaučiuosi tokia vieniša be jos. Tokia sugniuždyta. Tokia labai vieniša - apkabinkit mane.

Penktadienį mokykloj buvo keista diena. Džiugu tik tiek, kad ‘’supratingi” mokytojai neliepė atsiskaityt visko tądien…leido ateit pirmadienį po pamokų. Tad ramus savaitgalis nuplaukė. Draugės kaip pamišusios dėl šokių. Eina ir kikena, spygauja pamačiusios plakatą. Aš nejau. Ne vien dėl to, kad nemoku šokti… labai dėl to kompleksuoju… Bet ir dėl to, kad tik prasirgus plaučių uždegimu nenoriu atkrist. Tad mane truputi erzino jų spygavimas. Bet nieko - jos mano draugės, kad ir kokios jos pamišusios (aišku mažiau už mane) aš jas visad branginsiu…

Penktadienį dar įvyko pora nesąmonių. Žmonės šalia manęs nebemoka vaikščioti. Tikrai. Viena mergina darydama duris trenkėsi į mane. Tada įžūliausias mokyklos kietuolis prisispaudė grūstyje, beje jau ne pirmą kartą. Praeitą kart gavau į savo kojas iš gumytės. Skaudėjo. Nors aš nesu iš tų kurias žino visa mokykla. Tad tiesiog nesuprantu ko jis kabinėjasi. Tada D. vėl (VĖL?!!) mane erzino per pamokas su savo kreiva šypsenėle, kuri išmuša mane iš vėžių ir kai mokytojas išvijo P. į kitą klasės galą jis nenuleido nuo manęs akių. Jam jau tarsi hobis, kuo labiau įerzint mane… Einant iš mokyklos dar vienas idiotas trenkėsi į priešais ėjusią A., o tada į mane. A. nieko nesakė,  aš sušukus ”Išmok vaikščiot!” gavau atsakymą ”Atšok.”… Tad nesuprantu ar žmonės nebemoka vaikščiot ir normaliai elgtis ar čia aš tokia nenormali ir išsiblaškius.

Per kūno kultūra mane J. mokė žaisti šachmatais. Manau kaip pirmą kart visai neblogai sekėsi. Kiti su K. bandė žaist šaškėmis. Jiems šachmatais per sunku. Aišku ten buvo daugiau juoko ir komentarų. Tačiau aš norėjau išmokt žaisti o ne vien gerai praleist laisvą pamoką. Tada J. sumanė sulošt vieną partijėlę su K.. (Kiek girdėjau ji jį nugalėjo :D) Tad mane paliko vieną. Tačiau neilgam. Nepraėjus nei minutei prisistatė M. - K. geriausiais draugas, mūsų klasės juokdarys kuriam mokslai nelabai sekasi. Tačiau nežinia iš kur jis moka žaisti. Jis mane trikdo. Tą aš jam ir pasakiau, tačiau jis vis tiek pasiliko. Po kelių minučių buvau nugalėta. Kaip aš sakiau nukošta nuo lentos. Jis nusijuokė ir pasakė, kad kai išmoksiu žaist galėsim revanšą daryt :D…

O dabar prie liūdnesnės gaidos. DINGO linoreta!!! Tikiuosi ne aš viena pastebėjau, kad nežinia kodėl neįmanoma pažiūrėti nei vieno jos įrašo. Nei vieno. Kiek vėliau aptiko naujai sukurtą blogą kuris priklauso linoretaa. Ir labai nuliūdau. Pasirodo kažkoks idiotas (nebijokim to žodžio) užkimšo jos blogą, ir jį yra labai prastos nuotaikos, nebeįmanoma rašyt į tą blogą. Dingo visi įrašai, komentarai… Ir ji išvis nebežino ar pradės rašyt naujai… Tai mane labai sukrėtė nes jos įrašai visada buvo blogo’topuose ir visada labai mėgiami… Ir išvis neįsivaizduoju blogo be jos įrašų… Linoretaa grįšk…

O taip manęs laukia neįtin ramus savaitgalis. Gyvenu lovoj apsikrovus knygomis su skaudančia galva. Išėjus į lauką apsiverkiau. Taip taip. Ašaros riedėjo skruostais, tikriausiai pajautrėjo akys. Pertraukėlėmis geriu kakavą ir skaitinėju naujus blogas.lt įrašus. Vakare ruošiuosi pažiūrėti VD vieną kitą seriją (Vampyrų dienoraščius), man patina viskas su vampyrais ir fantastika…

Na gal aš čia truputi išsiplėčiau, dėkui kas sugebėjot perskaityt iki galo (šypt).

Linkiu gero savaitgalio ir daugybės šypsenų jame…ne pas mane šypsena nesiruošia apsilankyt šį savaitgalį.

Ariva derči žmonės.

P.S. Pasiilgau vasaros. Tada viskas atrodo lengviau. Šypsos saulė kaitriau, galvoje lengviau. Tada viskas būna šviesiau, viskas žalia. Kažkada ji ateis, aš jos laukiu.

Rodyk draugams

Kažkada…viskas turi baigtis. Ir baigsis.

Parašė neformate | 2011-02-24 20:44

Sveiki.

Šiandien nuėjau į mokyklą. Sunku. Pasiilgo manęs draugai ir draugės visą pirmą pamoką mane kalbino. Džiugu. O dėl pamokų… sunku. Nesuprantu aš nei tos chemijos nei viso kito. Labai atsilikau. O dar savijauta vėl pradėjo blogėt. Ko jau ko, o sveikatos Dievulis man tikrai pagailėjo..

Tiek kontrolinių parašyt… tiek atmintinai išmokt…tiek visko… Kažkodėl aš rami. Anksčiau būdavo šaukdavau, maištaudavau. Dabar to nebėra. Užaugau? Ne, negali būti. Aš ta pati silpna mergaitė viduje… Ta pati įžūli drąsuolė. Ta pati kuri verks tik viena. Ta pati kuri sugebės prajuokint visus šalia. Ta pati keistuolė mėgstanti apelsinus ir trokštanti gauti laišką.

Viskas kada nors baigiasi. Viskas turi pabaiga.

Baigsis mano vargas prie kontrolinių ir visų praleistų atsiskaitymų, rašinių…

Baigsis žiema ir visi šalčiai kurie ne man vienai įgrįso..

Baigsis ši nenusisekusi diena ir ateis rytojus.

Baigsis melaginga draugystė…kuri maniau yra pati tikriausiai.

Baigsis ašaros riedėti skruostais…ir aš tada nusišypsosiu.

Kažkada mano orchidėjai nukris žiedai.

Ir dar daug daug…

Baigsis kažkada viskas… bet kažkas atsiras, kažkas turės pradžia.

Kažkada grįš sesė, kurią be proto noriu apkabinti.

Kažkada turėsiu žmogų kuris apkabins mane ir pasakys, kad niekada nepaliks….ir kažkada aš galėsiu verkti prie jo.

Kažkada…

Ariva derči. Sunku būti geru žmogumi, tad tiesiog aš būsiu savimi…

iš point.lt
iš point.lt

Rodyk draugams

Ir visai nesvarbu, tiesiog dažniau šypsokitės.

Parašė neformate | 2011-02-23 17:11

Sveiki arba sergantis, na vis tiek labas :)

Vakar gulėdama lovoj žiūrėjau į žvaigždes. Ir užmigau. Visada užmiegu, ar bent jau pradedu snausti žiūrėdama į tuos mažus žiburėlius. Bet vis tiek blogai miegojau. Blogai ne tas žodis. Siaubingai. Jaučiau savo smegenis, man raižė skrandį…nors gal ne taip baisiai buvo, bet tikriausiai pasireiškė šalutinis vaistų poveikis. Paskutinė diena kai galiu tinginiaut ir miegot iki tiek kiek pati pageidauju, bet šia tau pabudau devintą. Pasaulio pabaiga.

Tada mano ”puikią” nuotaiką kiek sukniso faktas, kad grįžus iš savo ”atostogų” turėsiu parašyt šešis atsiskaitymus. Savo liūdesį vėl skandinau kakavos puodelyje…

…ir vonioje. Laiko kiek ten buvau neskaičiavau, bet užsibuvau tiek kad net brolis pradėjo daužyt duris. Matyt prispyrė.

Tada mieguista išėjau iš vonios, pavalgiau pietus ir užėjo neformatei nuotaika ”pasišypsokim”. Štai be jokios priežasties… daugiau priežasčių turiu pykti.  Bet šypsausi nuo ausies ligi ausies. Ir nebandykit man aiškint kad tikriausiai atrodau kaip beprotė (tą aš ir pati žinau…)

Ir vis tiek šypsausi. Ir šypsosiuosi.

Nesvarbu, kad baigiu sušalt į prancūzišką raguolį nors ir esu apsikabinus radiatorių.

Nesvarbu, kad man vis dar niekas neparašė laiško. Tikriausiai ir neparašys.

Nesvarbu, kad pavasaris dar nesiruošia ateiti.

Nesvarbu, kad katė sudraskė mano ranką. Visą. Iki kraujų.

Nesvarbu, kad draugės mane pamiršo.

Nesvarbu jei mama pamirš nupirkt man riešutų ir šokolado.

Ir visai nesvarbu, kad man jo negalima.

Ir visiškai nesvarbu, kad aš dabar nusišnekėjau…

Ariva derči, dažniau šypsokitės.

iš uch.lt

iš uch.lt

Rodyk draugams

Vertinkit tai ką turit, o aš kol kas pasvajosiu.

Parašė neformate | 2011-02-22 17:58

Sveiki.

Neturiu žodžiu. Širdyje ramuma. Aš vis dar namie. Lauke šalta. Nubraukiu plaukų sruoga užkritusia ant veido, bet ne dėl to, kad ji trukdytų. Tai tiesiog iš nuobodulio. Geriu karštą kakavą. Jau nebežinau kelintą puodelį. Ir nesvarbu, kad man tai kenkia. Kad man negalima. Tai tiesiog iš nuobodulio… tik mane prajuokino mano brolio klasiokai, jie dar tik pirmokai, bet pasakė ”Noriu mirt nes čia neįdomu, nėra ką veikti”. Tai ir graudu ir juokinga.

Aš daug ką darau iš nuobodulio. Tik niekada nemyliu žmonių, jų neskaudinu, jiems nemeluoju iš nuobodulio. Nes tai neleistina. Nes žinau kaip tai skaudina.

Aš rami. Tačiau noriu, kad kažkas mane apkabintų. Ir paleistų tik tam, kad paimtų už rankos. Švelniai prisiglaustų ir pasakytų, kad niekada manęs nepaleis… Kartais visi to norim. Ir nesvarbu ar tau trylika ar dvidešimt šeši. Kartais norisi švelnumo. Kartais norisi meilės.

Noriu draugo. Kuris parašytų man ”Labas rytas”. Kuris galėtų mane apkabint. Kuris parašytų man laišką ir galėtų pasakyt, kad niekada manęs nepaliks.

Aš suprantu. Visas gyvenimas man prieš akis, bet aš noriu. Jei ne meilės tai dėmesio. Bet ne iš pulko žmonių, o iš vieno. Ir noriu dabar kaip vaikas nori saldainio. Taip vaikiškai, bet nuoširdžiai…Kaip pavasaris myli alyvas. Kaip lietus myli pievas. Kaip saulė myli plaštakę. Kaip paukštis myli skrydį. Kaip vėjas myli medį. Kaip juokas myli lūpas. Kaip visi laukia vasaros.. noriu.

Džiaukitės jei jus apkabina ir paleidžia tik tam, kad paimtų už rankos…

Ariva derči.

iš point.lt

iš point.lt

Rodyk draugams

Aš keista. Arba agurkėlis per pietus.

Parašė neformate | 2011-02-21 16:53

Sveiki :)

Pabudau. Ne saulė mane pakėlė, o telefono vibracija. Ir ne mylimasis parašė (kurį šiais laikais rasti labai sunku), o pora draugių su klausimu ”Ar ateisi šian į šulę?”. Susitaikau. Juk vadinasi aš turiu draugių. Koks džiaugsmas - nereikia į mokyklą. Nes reikia baigti gert antibiotikų kursą. Ir visai ne saldžių tabletukių, o karčių, nago didumo tablečių kurių negalima kramtyti. Bet nieko aš juk nuo jų pasveiksiu.

Į kambarį įžengė brolis, bet ne pasakyti man ”Labas rytas”, o nugvelbti pora saldainių. Gerai jam atleidžiu, jis dar mažas. Grįžo mama. Pavalgiau pusryčius, paskaitinėjau žurnalą kurį mama nupirko.

Tada draugiškai padarėm pietus kalbėdamos apie įvairias smulkmenas. Gera. Ramu. Atsisėdom pietaut. Pietums - plovas.  Mmm… šiluma pasklinda po mano kūną. Per radiją groja prancūziška muzika. Tobula. Atsikandu rauginto agurkėlio. Bet būnu apiburbėta. Bet ne dėl to, kad valgau. Mama tik džiaugiasi, kad nieko neverčiama valgau daržoves. Tik aš tą agurką sugebu pasiimti iš lėkštės to krašto, kuris yra kitoje stalo pusėje. Na aš esu toks žmogus, kad iš daugybės kitų manymu vienodų braškų, apelsinų ar šiuo atveju agurkų sugebu išsirinkti mano manymu ypatingą. Ir nežinau kodėl taip yra. Man tada tas dalykas yra skanesnis, aš jį maloniau valgau… Ir dabar nepatikėsit, tas agurkėlis sugadino mano tobulus pietus… Taip, taip. Aš keista.

Dabar ne į tema. Vakar žiūrėjau tokią laidą, per LNK. ”Super miestas”. Kokie ten super miestai?? Aukštaitija, žemaitija miestai? Na viršūnė. Tikiuosi bus išrinktas Visaginas. Man jis paliko įspūdį.

Jaučiuosi keista.

Peržvelgiau tamo.lt… Ten mane sukretė. Tikriausiai grižus į mokyklą išprotėsiu. Nes tiek kontrolinių praleidau.  Tada vėl pagalvoju. Aš keista. Juk turiu dar dvi dienas pailsėti. Išgeriu kakavos. Ir šiluma nusineša mano rūpesčius…nesvarbu kokie jie maži bebūtų.

Ariva derči. Gyvenkit šia diena.

P.S. Vėl noriu laiško. Labai. Šiandien juokiausi mamai, kad ieškosiu draugų kurie nori su manim susirašinėt laiškais. Ir dabar man nebejuokinga. Aš rimtai. Kai susirasiu draugą/ę iš kito miesto rašysiu laiškus. Noriu. Ieškosiu. Rimtai.

Rodyk draugams

Dabar aš rami. Dabar aš beveik laiminga.

Parašė neformate | 2011-02-20 13:42

Sveiki.

Dabar šypsausi. Tereikėjo vieno žmogaus, kad tai įvyktų. Pabudau ryte. Kažkodėl pasijutau kupina energijos. Pavalgiau pusryčius, išgėriau keturias tabletes nes vis dar sergu ir sugalvojau padėt mamai. Nusiuntė į parduotuvę. Gyvenu miestelyje, tačiau mokausi mieste. Turiu draugų ir ten ir ten. Eidama sutikau seną pažįstamą. Neišgirdau jokio ”labas, kaip laikaisi?”. Teišvydau šypseną. Ji privertė mane nusišypsoti. Kartais nereikia žodžių. Taip ir nuėjau su šypsena veide. Grįžusi gavau žinutę: ”Dažniau šypsokis, tau tinka :)”. Dabar ir gi jaučiuosi rami. Dabar šypsausi.

Jaučiu, kad gyvenu. Nes viskas aplink man gyva. Nes matau kaip paukštis skraido aplink medžių viršūnes, katė drasko lovos kampą, apelsinas nurieda nuo stalo pastūmėtas mano rankos.

Bet man dar kažko trūksta. Trūksta džiaugsmo. Panašaus į tokį kai gauni ilgai lauktą laišką. Aš seniai negavau laiško. Noriu laiško. Popierinio. Prašykit man laišką. Aš lauksiu. Aš džiaugsiuosi. Man reikia.

Ariva derči.

Rodyk draugams

Užsimaniau dėmesio, nusišnekėjau todėl vėl liksiu nepastebėta.

Parašė neformate | 2011-02-19 17:57

Sveiki.

Pyktis. Sugniaužė kumščius ir laikė mane. Visas dvi dienas. Tada paleido. Be nieko. Be minčių. Be ašarų. Kažkas liepia man eiti. Bėgti, kažką daryti. Nebenoriu. Tiesiog guliu lovoje.Tiesiog keliuosi. Bet negyvenu. Geriu arbatą. Valgau. Sunku. Nebėra draugų. Nebėra svajonių. Visi kartu. Aš viena. Nieko nebėra….

Užėjo pesimistiška nuotaika. Baigiu išprotėt. Kodėl pasaulis toks žiaurus? Kodėl aš tokia kokia esu.  Jau antra savaitė kai guliu namie. Sergu. Dar vis. Man reikia, kad kažkas man papasakotų apie save. Kad kažkas su manim pabendrautų. Tikriausiai kitą įrašą pavadinsiu kaip antinakte. Gal atsiras norinčių pabendrauti?… Bet kam klausia manęs proto balsas. Juk turiu draugų. Jie teiraujasi kada ateisiu į mokyklą. Pasidarė sako nuobodu be manęs. Jie meluoja. Aš esu nuobodi. Man atsibodo visus linksmint. Atsibodo visiems šypsotis. Noriu verkti. Bet kam? Juk aš turiu namus, sveiką šeimą. Bet aš neturiu priežasčių džiaugtis. Ne, turiu. Visi turi. Bet kažkas jas iš manęs vagia. Pamažu. Noriu verkti. Atsibodo. Ne gi man važiuoja stogas?… Jau nežinia kelinta diena sėdžiu blogas.lt … Baigiu perskaityt beveik visas istorijas. Kodėl kažkas iš mano gyvenimo vagia spalvas? Aš nematau grožio. Prašau parodykit jį man.

Ariva derči.

Ir vėl liksiu vieniša. Vėl.

Rodyk draugams

Visada gera prisiminti…

Parašė neformate | 2011-02-16 20:09
Sveiki visi :)
Šiandien jaučiuosi geriau. Nukrito temperatūra. Tik prabudau antrą ryto. Užuolaidos atidengtos, tikriausiai kai užmigau niekas nebe ėjo į mano kambary. Šiandien brolio gimtadienis. Na tikrasis. Nes taip atšventėme šeštadienį, prisikvietė pulką vaikų ir dūko iki nukritimo. Bet šeštadienį viskas buvo ne taip. Šiandien prisikepėm didelį dubenį ‘’snacks” ir puse dienos praplepėjom apie vaikystę. Na daugiausiai aš šnekėjau. Nes kai gyvenom kaime brolis dar buvo mažas. O aš turiu galybę atsiminimų.
Kai atsimenu gerus dalykus visada nusišypsau. Gyvūnėlių  kapinės, pasiutusią kumelę Vėtra….Gera prisiminti net gi piktus šunis.  Karštas vasaras kai dar maudžiausi su pripučiamu ratu. Visus kritimus nuo dviračio, sūpynių statymą…
Visus grįžimus namo iš mokyklos takeliu kuris buvo pilnas lapų ir vedė pro upelį…
Visas gaudynes ir slėpynes…
Visada gera prisiminti…
Ariva derči.

Rodyk draugams