BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Norėtusi, kad manimi nuoširdžiai pasidomėtų. Bet matyt, tai sugebu tik aš pati.

Parašė neformate | 2011-03-29 17:11

Sveiki.

Šiandien naktį vos neišgriuvau, pasidarė silpna. Tada nervinausi, nedaug kalbėjau, prakandau lūpą, truputį juokiausi, pykau. Valgiau obuolį, likau viena. Geriu kakavą, valgau šokoladą. Ir dar valgysiu. Ruošiu namų darbus. Galvosiu, valgysiu.

Viskas bandysiu atsikratyt savo plepumo.

Noriu, noriu… nieko nebenoriu. Nieko man nereikia. Pasiimkit viską ir visus. Man nerūpi.

Ne aš apsimetu, kad nerūpi. Bet aš juk niekam nerūpiu. Tai knisa. Tie klausimai per prievartą ”Viskas gerai?”. Tie sausi klausimai, lėtai byrantys… Noriu nuoširdžių. Noriu, kad kas nors manimi nuoširdžiai pasidomėtų.

Draugai? Jie tokie… tokie. Teiraujasi, kad tik pasiteiraut.

Tėvai?  Tai jų kaip ir pareiga. Bet aš vis tiek nesakyčiau kas man negerai jiems. Nors juos myliu labiausiai.

Brolis? Nepastebi, dar mažas.

O kiti? Kitų nėra. O norėčiau.

Tiesa mano suolo draugas E. paklausė su sarkazmu ”Ko tokia pikta moterie?”. Nusijuokiau. Jam tikriausiai nepatiko mano susimąsčiusi mina. Jis keistas. Kaip ir mama liepia man nesikuproti, šypsotis, nes atsiras raukšlių. Bet jam nerūpėjo. Jis ir kaip visi.

Nusišypsosiu, suvalgysiu šokolado. Ir visai man nesvarbu, kad galiu pasidaryt kaip balionėlis. Tiesiog rūpinsiuosi savimi. Nuoširdžiausiai. Nes niekas kitas nepasirūpins manim nuoširdžiau nei aš pati.

Arrivederci.

Jūsų neformate.

Rodyk draugams

Negalvojau pavadinimo. Jo nereikia. Aš rami. Kaip gęstanti žarija lauže.

Parašė neformate | 2011-03-28 19:49

Labas.

Blogai kai nepamiegu, o žiūriu šaudo gaudo. Iki pirmos nakties. Bet buvo verta.

Draugės erzina mane. Ėda mano džiaugsmo ląsteles. Jei tokių yra.

Man nervina, kad užmigau su saule, o pabundu sninga. Atrodo nuėjau miegot buvo pavasaris, o pabudau žiemą. Išmiegojau visus metus.  Sniegas mane užknist pradėjo.

Įdomu galima vienu metu mylėti ir nekęsti žmogaus?

Norėčiau (nors aš visad noriu kažko) pajusti ką reiškia prarasti atmintį. Koks jausmas. Aišku nenorėčiau to visą laiką, tikrai ne, *daužo tris kartus į stalą* bet trumpam, vienai dienai. Norėčiau sužinoti koks jausmas kai nežinai kas esi. Kai nežinai kokie santykiai su tam tikrais žmonėmis tave sieja. Žinau, kad galima net išprotėti. O dar kai aš esu uždara ir nesidalinu visomis paslaptimis su aplinkiniais, kas papasakotų kas aš, kokia aš? Man smalsu.

Šokoladas yra gėris. Kartais. Ne visada. Bet dabar yra.

Aš keistai rami. Tokia…nežinau. Mano liūdesys kaip žarijos gęstančiame lauže. Dar rusena, bet silpnai.

Aš ėmiau įsiklausyti į kitų žmonių balsus. Kai kurie man tokie artimi. Žodžiai gražesni kai jis, uoj jie kalba…

Koks gyvenimo tikslas? Prasmė? Man tikrai viskas gerai neklauskit *juokiuosi*. Bet man įdomu. Manau mano gyvenimo tikslas, prasmė palikti kažką po savęs. Kažkokį pėtsaką. Dar būti laimingai… Nežinau. Koks jūsų?

Aš rami.

Geros dienos jums ateinančios BLOGžmogiai. Ir šitos. Ir dar kitų kurios ateis.

Arrivederci.

Jūsų ramioji neformate.

P.S. Rawr… ♥

Rodyk draugams

Aš nesuprantu. Nieko nėra. Tikslas dingo. Aš maža. Jaučiuosi. Viena. Sustojus. Aplink tamsa. Aš viena. Viskas beprasmiška. Netikiu, kad tai aš. Aš pamečiau. Tikslą.

Parašė neformate | 2011-03-27 15:34

Labas.

Man nepatinka tingėti. Bet aš tingiu.

Aš elgiuosi kvailiau už brolį. Ir man tai patinka. Kol kas. Jau nebe.

Aš visada kažko noriu. Nors turiu labai daug. Noriu. Suprasti save.

Kažkokia beprasmė diena.

Visi bėga su tikslu. Aš tikslą pamečiau. Ir niekas manęs neragina jo ieškoti.

Lakas. Jis kvepia. Mano pirštai sulipo.

Bėgu. Be tikslo. Tik tam, kad bėgčiau. Tačiau aš panikuoju. Aš viena.

Turiu priklausomybių. Daug. Šokoladas. Mano geriausias draugas(kol kas) - blogas. Oras. Lietus. Gyvenimas. Deguonis.

Noriu. Turiu. Privalau. Bet nebėgu. Niekas nestuma.

Man kažkas sakė jog aš nemoku mylėti. Tai buvo senai. Bet aš moku. Tik aš nemėgstu prisirišti. Nes mylimi žmonės kažkodėl išeina. Ir negrįžta. Aš sugerčiau visą skausmą kurį jaustum tu. Ir net dar daugiau. Aš juokčiausi ir gyvenčiau, nes būtum tu.

Aš… sustoju. Pastumk mane. Duok tikslą. Pamečiau. Tavęs nėra. Jūsų nėra. Nėra. Viena. Tačiau esu aš. Be tikslo. Sustojus.

Nežinau. Aplink tamsu. Aš šypsausi.

Sustojus.

Arrivederci.

P.S. Aš nesuprantu kas vyksta. Man gal depresija? Nuo ko? Viskas krenta iš rankų. Netikiu, kad tai aš. Kad aš gyvenu. Sustojus.

iš efoto.lt

iš efoto.lt

Rodyk draugams

Man tikrai viskas ”gerai”. Kodėl…? Nežinau. Ar kada nors iš vis ką žinojau? Einu prisigersiu - pieno. Ir bliausiu. Prašau išjunkit mane, prašau…

Parašė neformate | 2011-03-25 18:20

Sveiki.

Šiandien šviečia saulė.

Mane išgąsdino vaikinas išlindęs parduotuvėj iš persirengimo kabinos. Dabar bijau vaikinų su kepurėmis. Kurios su bumbulu.

Prisivalgiau šokoladinių sausainiukų.

Nusipirkau ilgą megztuką. Šviesiai šviesiai rožinį. Gal ten labiau baltas.

Noriu, kad kas nors nusišypsotų man.

Kodėl žiūriu filmus kuriuose yra romantikos elementų?

Aš tikrai nesirenku specialiai. Net neskaitau aprašymų. Kodėl?

Kodėl aš pavydžiu?

Kodėl…?

Kodėl aš klausiu jei žinau nerasiu atsakymo.

Kodėl laikas taip bėga?

Kodėl, kodėl, todėl, kad galūnė ėl.

Noriu meilės. Arba prisigersiu.

Fu, aš negeriu. Tik dažnai grasinu visiems.

O įdomu kas būtų jei būtų…

Einu prisigersiu.

Kakavos. Arba pieno ”Margė”.

Užlipsiu ant palangės ir dainuosiu. Garsiai. Garsiau nei mano kaimynė bliauna ant savo sūnaus.

Dabar man laikas bliaut. Nedainuosiu.

Verksiu. Ir nebemylėsiu savęs. Už ką? Nežinau.

Nieko nesuprantu. Kiek du plius du?

Viskas nieko nebežinau. Nervuojuos. Kodėl? Nežinau.

Arrivederci.

Išjunkit kas mane, ką?

Rodyk draugams

Ilgas pesimistiškas įrašas, kuris pesimistiškumu net nekvepia, ir nesiruošia būti perskaitytas ar suprastas. Jis tiesiog yra…visada buvo. Bet tik dabar išlindo į šviesą. Išlindo iš mano lengvos širdies.

Parašė neformate | 2011-03-24 18:19

Sveiki.

Gražu už lango, ar ne? Man gražu. Sakysit įsimylėjau todėl viskas gražu. Arba išvariau ten kur šilta ir žmonės nemato sniego. Ne. Žiūriu tiesiog pro langą ir rimstu. Susitaikau su savimi. Nors ir labai sunku. Baltos skepetos užgula mano rūpesčius.

Noriu į lauką. Bet negalima. Saugo, kad nesusirgčiau.

Šiandien užkliuvo už mano ausies dvi dainos. Net nežinia kodėl.  Šita ir šita.

Ir dar šita.

Paskutinės patinka tik melodija. Ją išgirdus užsimanau pagrot pianinu. Nors nemoku. Tiesiog noriu.

Štai sėdėjau ant palangės. Nors sakiau nebesėdėsiu. Nebetikiu savais pažadais.

Noriu mašinos. Savo. Bet užaugt dar nenoriu. Įsėst ir pasileist kur akys mato. Visada nusiraminu mašinoj. Žinau, kad sėdėdama ten niekur nepaskubėsiu.  Žinau, kad nepabėgsiu ir niekas iš jos nepabėgs nepastebimai.

Kažkada seniai seniai susirašinėjau su vienu žmogumi. Nebuvau jo nei kart mačiusi. Man iš kart jis nepatiko. Kai pamačiau nuotrauką dar labiau. Todėl pasakiau ate ate. Žinau, kad tada susirašinėjau tik ”ant bajerio”. Po kiek laiko kai smegenų kiekis  padidėjo prisiminiau jį. Ir susigėdau, kad buvau tokia. Parašiau žinutę su tik vienu žodžiu ”Atsiprašau”. Jis numerio mano jau nebeturėjo, todėl paklausė kas rašo. Parašiau, kad sumaišiau numerį… Ir viskas. Bet pasijaučiau geriau atsiprašius. Net nežinau kodėl.

Tik žinau, kad vienas žodis reiškia labai daug. Ačiū, atsiprašau, taip, ne, myliu, nekenčiu…

Supratau kodėl myliu rudenį. Nes tada visiems galima liūdėti. Tai pat ir man. tada liūdžiu kokia aš nelaiminga, vieniša…

O lauke džiaugiuosi. Mėtau lapus kai niekas nemato. Arba kai mato. Spardau sušluotus lapus. Ir sakau, kad tai vėjas. Negera negera esu.

Noriu verkti. Dėl savęs. Gailėtis savęs, nes niekas nemoka to geriau daryti nei aš. Bet neverksiu ir nesigailėsiu nes niekam tas nerūpės. O man patinka kai kažkam rūpi.

Noriu juoktis. Bet ne viena. Vienai nejuokinga.

Noriu… pasikalbėti su kažkuo. Tiksliau paklausyti. Man atsibodo kalbėti. Kodėl niekas su manim nekalba. Aš juk tikrai išklausyčiau. Aš kalbu dažnai. Bet niekas manęs negirdi.

Man sunku. Aš pykstu ant gyvenimo. Kenčiu nors žinau esanti niekuo dėta. Kodėl žmonės skiriasi? Kodėl man sunku pamiršti? Nors jau praėjo keli metai. Tikriausiai todėl, kad ten geri prisiminimai. Blogi išbluko.

Kodėl aš mergaitė? Juk berniukui geriau. Ne. Visiem tas pats. Visi tai pat kenčia. Tik vieni stipriau, kiti silpniau.

Noriu būti žvaigždė. Į kurią žiūrėtum tu. Kuri kažkada nukristų. Ir tu sugalvotum norą. O aš jį išpildyčiau. Nes man patinka matyti kito džiaugsmą. Man patinka kai prie to prisidedu ir aš.

Aš negera. Nes man taip sakė. Vadinasi aš ir būsiu jei taip jau sako.

Kodėl širdis lengva, nors joje daug skausmo. Kurio nemoku apsakyti.

Apkabinkit mane, man to reikia. Mane gali apkabinti nors ir dabar mama, brolis…

Bet jie nesupras. Aš neleisiu. Nes aš nebūsiu silpna. Jie nesupras kodėl verkiu. Kad man dar sunku. Net po kelių metų. Niekas nesupras. Visi sakys, tu dar jauna, viskas praeis…

Koks skirtumas kiek man metų… aš tai pat kenčiu kaip ir visi… ir čia šypsena nepadės. Čia nepadės ir šokoladas…

Pasakykit man, kad kažkada ateis žmogus kuris mane supras. Kuris klausys manęs nors aš nekalbėsiu. Kuris apkabins neprašytas.

Pasakykit ir aš gyvensiu su šypsena laukdama to žmogaus. Su tikra šypsena.

Su tokia kaip ką tik išlindusi saulutė.

Tik pasakykit.

Arrivederci.

P.S. Ačiū, kas sugebėjot perskaityt iki galo neišjungę. Jums tai tik dar vienos paauglės ašaros. Man - tai rūpesčiai kurių neįstengiu išspręsti. Kurie ilgai guli širdyje. Ir kartais prasiveržia.

Jūsų neformate tik žmogus. Tik.

Rodyk draugams

Nebelipsiu ant palangių nes nebenoriu prisiminti…

Parašė neformate | 2011-03-23 20:20

Sveiki…

Mergina užmerkia akis. Ir pradeda įsivaizduoti vasarą. Sukniaukia katė. Ji lėtai atsimerkia. Ir vėl grįžta į pavasarį.

Atsikanda šokoladinio meduolio. Matosi skanu. Jis greitai dingsta. Kaip ir kiti likusieji. Jie nepastebimai pabėga, nepaklausę ar mergina išleido.

Išlekia į lauką. Vėjas pradeda taršyti jos plaukus plaukus. Pajunta šaltį. Bet jai gera. Ji taip stovi pora minučių kol pastebi, kad yra basa. Velniai griebtų. Bėga atgal namo.

Į lauką grįžti nebedrįsta. Užsiverda vandens. Atsuka dėžutę su kakava. Pasiima šaukštelį. Pasemia ir greitai lyg bijodama būti sučiupta ir suvalgo. Keista, bet skanu, - pagalvoja ji. Juk kakavos niekas nevalgo. Iš jos juk reikia daryti gėrimą. Todėl pasidaro gėrimą.

Virdulys pradeda kaukti. Pasiima puodelį ir lipa laiptais į savo kambarį. Eidama nužvelgia mergina veidrodyje. Apiplėšyti džinsai, platus pilkas džemperis. Mediniai auskarai. Plaukai susivėlę, bet susukti į kuoduką ir sukelti į viršų. Akis atrodo juodos, nors yra mėlynos. Tai tik išsiplėtę vyzdžiai. Veidas pabalęs kaip visada.

Užlipus į viršų ji pasuka į brolio kambarį. Ten kaitriai šviečia saulutė. Ji pastūmus vazonus į šalį užsilipa ant palangės. Lėtai apžvelgdama viską ima gerti kakavą… Kiemas atrodo tylus. Ji pasijunta vieniša. Leidžiasi mintimis į praeitį.

Tik staiga išgirsta kaip mašina įsuka į kiemą. Ji lyg audra įskrieja sudrumsdama visą ramybę. Mergina smalsiai stebi. Iš mašinos išlipa vaikinas. Nėra gražuolis. Tiesiog paprastas vaikinas. Ji pamačiusi jį griebiasi sau už pakabučio. Pakabutis širdelės formos, sidabrinės spalvos su penkias ovalo formos rutuliukais. Tas pakabutis net ne jos. Jos sesės. Tačiau sesė seniai nebedraugauja su tuo kvailiu - kaip ji sako. Todėl pakabučio nebenešios.

Mergina ima atidžiai stebėti vaikino judesius. Jis juda atsargiai tarsi žinotų, kad yra stebimas. Užrakina garažą. Kiemas slidus todėl jis eina slidinėdamas. Saulė dingsta. Vaikinas paslysta ir nedaug trūksta, kad išgriūtų. Sustoja. Pažvelgia į merginą sėdinčią ant palangės. Ji stebi jį. Nusišypso.

Mergina tuo metu ima rausti. Tačiau nepasislepia. Nusibraukia plaukų sruoga ir tai pat nusišypso stebinčiajam. Jie stebi vienas kitą ir šypsosi. Kvaila. Mergina prisimena pakabutį. Jau ruošiasi jį paslėpti. Nespėjo. Vaikinas žiūri su nuostaba. Tada nuleidžia akis. Ji irgi. Staiga abu sutartinai nusišypso. Ir pasirodo saulė tarsi pritardama jiems.

Ir jie pasuka savais keliais. Ji prisimins šią akimirką ilgai. Jis tikriausiai irgi. Tačiau - tai tik akimirka jų gyvenimuose kurią jie slėps savo širdyse…

*******************************

Labai keista diena. jaučiuosi vieniša ir vėl sukasi galva…

Kodėl kartais aplinkybės tokios žiaurios? Kodėl kartais gyvenimas turi tiek daug stereotipų?

Nežinau. Noriu atsukti laiką atgal. Einu išsivirsiu kakavos, bet ant palangių nebesėsiu…

Arrivederci.

Jūsų neformate ♥.

Rodyk draugams

Uždarykit mano nuobodulį į spintelę ir netrukdykit man miegot.

Parašė neformate | 2011-03-22 18:21

Sveiki.

Žinot ko nemėgstu? Tų žmonių kurie trukdo man miegot.

Miegas yra šventas dalykas. Ir labai nemėgstu kai man jį kas sutrukdo.

Taip aš nesu ta kuri miega visą laiką. Kartais man užtenka poros valandų… Tik vėliau labai ilgai miegu visą rytą, jei antrą valandą dienos galima vadinti rytu.

Aš negaliu nueiti miegoti anksti. Niekada. Dažniausiai be dvyliktos neužmiegu.

Bet jei aš nueinu miegoti dieną, esu privargus ar šiaip nepatenkinta gyvenimu - duokit man ramybę.

O brolis nedavė. Užsimanė paskaityt. Garsiai.

Aš paburbėjau tyliai. O tada mama garsiai. Esą jeigu aš miegosiu dieną tada naktį neužmigsiu. (žinotų ji iki kiek sėdžiu tikriausiai atjungtų elektra)

Todėl dabar pykstu. Va kaip. Kaip ir oras. Aš pykstu. Ir visai nemanau, kad tai kvaila. Nes miegas šventas.

Šiandien diena kai visiškai nieko nevyksta. Visai.

Žinokit man nuobodu. Labai. Labai. Ir pykti yra nuobodu. Ir sirgti. Ir valgyti. Iš vis mano gyvenimas nuobodus.

Aišku gal po kiek laiko kai mano smegenų ląstelės ar dar kas, kas visą mano mąstymą reguliuoja pradės veikti ir aš būsiu kiek vyresnė nei dabar, ir turėsiu labai pašėlišką gyvenimą  apie kokius knygose net nerašo pasiilgsiu nuobodybės, bet dabar ne.

Man jos nereikia. Pasiimkit ją. Fui. Išmeskit.

Arba ne. Palikit. Ir uždarykit spintelėje. Toj kur prie veidrodžio, ji sunkiai atsidaro. Ir uždarę pasiūlykit ką veikt.

Na, kas uždarys mano nuobodulį į spintelę?

Arrivederci.

Jūsų neformate atrodo kaip šitas katinas. Nuo - bo - du.

iš darnipora.lt

iš darnipora.lt

Rodyk draugams

paveikta rentgeno spindulių pradedu šokti, džiauktis, prisiminti…jis mane mylės tokia kokia esu. arba iš vis tada tegu nemyli. ups saulė pabėgo. kvailas džiaugsmas vienu žodžiu. bet juk yra viltis? *šypsosi*

Parašė neformate | 2011-03-21 19:05

Sveiki.

Tikiuosi. Nes aš ne. Gavau savaitę atostogų - sinusitas.

Perskaičiau Emilijos Brotnės ”Vėtrų kalnas”. Apie keistus žmones ir keistą jų meilę Londono provincijoje. Nežinau kodėl, bet ši knyga liepė man galvoti. Nors šiaip aš mažai galvoju.

Štai pamelavau. Aš visada galvoju. Kartais net per daug. Ypač apie save.

Už lango nusišypsojo saulytė. O prašau tik, kad ji nepabėgtų niekur…

Jūs bijot susivėlusių žmonių? Na, gražiai susivėlusių. Arba ne.

Aš niekada nešoku prie žmonių. Nors reiktų pamąstyt ką reiškia žodis šokti.

Tai va. Mane paveikė rentgeno spinduliai…

Švietė jau trečią sykį per du mėnesius.

Tai va. Per radiją grojo va šita daina. Kažkodėl tiko mano nuotaikai. Ir dabar niuniuoju.

Ir buvau susivėlus. Su apsmukusiais drabužiais. Mama sakė, kad jei taip vaikščiosiu tai vyro nesusirasiu. Bet man patogu. Ir gerai. Jei mylės - tai mylės ir tokia. O aš visad gi nebūnu tokia…

Tai va. Tai pradėjau siūbuot ir niuniuot. Ir atsisakiau kalbėt visą valandą. O aš žinokit ta kuriai tai labai sunku padaryt.

Dar žinokit, kad bijau. Bijau, o jei kas surastų mano blogą? Bet ne, nesuras. Apie jo egzistavimą žino tik brolis. Jis paslapčia žiūri ką veikiu. Bet jis nieko nespėja perskaityt, dar lėtai skaito. Ir nemanau, kad kam pliurptų.

Mėgstu juodą duona su plutele. Primena tėčio mama, mano močiutę. Reiktų ją aplankyti…

Mandarinai primena amžina atelsi mamos močiutę kuri buvo jai mama, o mums močiutė. Ją dar primena duona su druska. Ir kopūstų sriuba… ir viskas kas gera…

Ir dabar labai tinka man tos dainos žodžiai.

Reikia. Reikia mylėti paprastai…

Kiek daug gerų žmonių aplinkui…

Būna kartais skauda širdy, bet niekas jos aplink negirdi…

Kodėl gimiau tik kartą?

Visada yra viltis.

Nusišypsokit. Ačiū *šypsosi*

Arrivederci.

Jūsų neformate šypsosi, sėkmės.

P.S. Ups ir saulytė pabėgo. Ji dar grįš. Visada yra viltis.

Rodyk draugams

Aš nemėgstu kai ant manęs pyksta. Nemėgstu jaustis kalta. Todėl truputi pasiskūsiu, pabūsiu kvaila ir papyksiu ant savęs…Gal kas nori pasiginčyt?

Parašė neformate | 2011-03-20 19:35

Sveiki.

Dabar trumpai ir aiškiai.

Mane knisa visas šitas oras už lango. Nenoriu niekur pirmadienį eit.

Nemiegojau iki penkių ryto. Net mačiau kai gatvėj užsidegė žibintai. Gerai, kad nereikėjo  į mokyklą, nes būčiau pamiegojus tik dvi valandas. O pabudau vienuolikta. Tad miegojau tik šešias. Kaip įprastai.

Žiauriai kosėju. O į arbatas neturiu noro žiūrėt.

Nespėjo baigtis savaitgalis, o aš jau apipilta klausimų lavina ”Ateisi pirmadienį į mokyklą? Tai rašom istoriją ryt? Kaip sveikata?” . Palauktų rytojaus žmonės ramiai, be isterijos ir sužinotų. Tai ne.

Rimtai noriu pabėgt. Nes tada visi žmonės kalba su tavimi maloniau, rūpinasi, klausia kaip sekasi.

Atsibodo būti kaltinamai dėl nebūtų dalykų.

Žmonės c’mon kodėl negalit visko ramiau priimti? (čia neskirta asmeniškai jums)

Aš nesakau, kad nesu savanaudė, egoistė, pavyduolė, bjauri ir dar nežinia kokia.

Bet jei su manim elgiasi gražiai, stengiasi suprasti mane - tai aš niekada nepradėsiu burbėti pirma…na, išskyrus ant poros žmonių.

Na, gerai baigiau skųstis, nes atsibodo.

Beje noriu paklausti. Jei naktį (na, tarkim apie dvylikta) atsidaryčiau langą ir kokias penkias minutes pakvėpuočiau grynu oru, didelė tikimybė susirgti? Aš nenoriu susirgt, bet mane labai vilioja galimybė pažiūrėt į mėnulį ir žvaigždes ne pro stiklą. Ir nereikia manęs barti, žinau, kad kvailas sumanymas.

Aš pagalvosiu kokia aš negera. Ne dėl to, kad kas gailėtus. Noriu, kad kas mane pabartų. Pasiginčytų. Bet nepyktų. Nemėgstu kai žmonės verčia mane jaustis kalta. Tai knisa. Nemėgstu išvis dėl kažko jaudintis.

Aš savanaudė. *pyksta ant savęs*

Arrivederci.

Jūsų arba kažkieno neformate.

P.S. Linkiu jums turėt geresnį pirmadienį nei maniškį.

Rodyk draugams

O jei aš gyvenčiau devyniolikto amžiaus vidury, ach… bet gyvenu dabar ir kliedžiu.

Parašė neformate | 2011-03-19 21:46

Sveiki.

Sergu tik nežinau kuo. Kažkoks keistas peršalimas su dar keistesniais simptomais. Tik gerai, kad dabar atrodau prasčiau nei iš tikrųjų jaučiuosi, o ne atvirkščiai. Mama labai rūpinasi manim nors pati ne per geriausiai jaučiasi. Visą naktį kosėjau, tai kai prabudus davė vaistų nebe užmigo per mane…

Šiandien pragulėjau lovoj. Daug galvojau. Tada prieš atvažiuojant mamos draugei su vaikais užmigau. Pabudau siaurom akim ir užtirpusiomis kojomis…

Kažkodėl begalvodama sugalvojau, kad norėčiau nukeliauti į kokį devyniolikto amžiaus vidurį/ dvidešimto pradžią. Kad ir į kokią Kanadą. Mane tas laikotarpis ir tos vietos labai žavi.

Aš nebūčiau labai liekna, todėl norėdama atrodyti žaviai kiekvieną rytą man tarnaitė suvarstytų korsetą. Suknelės būtų gamtos atspalvių su daugybe papuošimų. Eidama į svečius ar į miestą aš užsidėčiau skrybelaitę. Aišku prieš, tai lengvai pasidažiusi.

Gerčiau arbatą iš mažų puodelių ir važinėčiausi karieta. Turėčiau keletą draugių su kuriomis mes eitume į įvairius pobūvius ir vaikštinėtumėme gražiuose soduose, ir linksmai juoktumėmės. Vaikinai mane mergintų tik atsiklausę mano tėvo. Jie žarstytų komplimentus ir net pyktųsi dėl manęs. Taip taip, būčiau žavi savanaudė.

Vėliau ištekėčiau už žavaus karininko, kuris bandytų pildyt visus mano įnorius. Turėtume didžiulį dvarą su daugybe tarnų. Kambariai būtų puošnūs, lovos su baldakimais. Rengtume įvairias šventes ir pokylius. Būtume laimingi ir gražūs…

Va, matot kaip aš sergu? Net kliedėt pradėjau. Bet jei rimtai, tai jei kas nors leistų man pasirinkti kokiu laiku galėjau gimti, norėčiau gimti be jokių naujausių technologijų ir kitokio š… Aišku gal viskas ir nebūtų taip kaip pakliedėjau. Bet aš norėčiau… Kai pamatau kokį filmą ar perskaitau knygą kur bent mažiausia kruopelyte užsimena apie ilgas sukneles, karininkus ir senesnius laikus - pradedu aikčiot. Nežinau iš kur tas susižavėjimas.

Tikriausiai gimiau ne tuo laiku.

Ariva derči.

P.S. Va, labai labai patinka (šypt)

Rodyk draugams