BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kartais turi viską ko trokšti, bet neturi to ko reikia. Nebijau ištirpti.

Parašė neformate | 2011-05-31 17:07

Sveiki.

Norisi ištirpti. Norisi pasikeisti akis. Kurias be proto skauda. Jaučiuosi laisva. Kai rūkalius, žiūriu į cigaretę bet jos nebenoriu. Ir net bjauriuosi ja. Taip man ir nutiko. Tik čia nebuvo jokios žalos. O ir cigaretė vaikštanti. Nusilakavau vakar vieną nagą. Rožiniai, lyg svajonė. Paverkė vienas žmogus šiandien… oi kaip nemėgstu atsisveikinti. Pamačiau matyta žmogų iš naujo, kaip matyti dar nemačiau. Ir šiaip…nenoriu kažko. Noriu paskęsti svajonėse. Niekur neiti. Norisi atrasti ką nors brangaus. Ne ne, ne meilę. Ji pati atvažiuos kai sulauks autobuso. Noriu kažko. Gal draugo. Kuriam galėčiau parašyti trečią nakties, nes šiandien taip užmigau. Aš turiu labai gerą draugę, bet ji draugė. Man norisi kažkam išsipasakoti iki galo. Jai bijau. Žinau, kad jai neatskleidžiu visų paslapčių, o norėčiau… Norėčiau šypsotis ir verkti. Norisi tikrumo.

Paimsiu teptuką į rankas ir nusipiešiu ateitį. Kai varva vanduo ir agurkėlis lekia.

Kaip padlaižys ožiukas nebendrauja, o ryklių skerdikas Oskaras pokštauja. Kaip Oxfardo studentas šypsos, o čiulpinukas tyliai vypso.

Kaip Gladstonas aš užkariausiu viską, be demonų ir kitų afritų. O jei nepasiseks, nušluos mus gaivališkasis rutulys. Ir liksim su skeveldrom tik.

Kartais turi viską ko trokšti, bet neturi to ko reikia.

Arrivederci.

Jaučiuosi minkšta. Neformatė.

Rodyk draugams

Išsiskyrimai. Abidna ant širdies, bet ką padarysi gyvenimas eina.

Parašė neformate | 2011-05-30 10:48

Šiandien. Labas. Tau sakau, sau ir saulei.

Pavargau. Jaučiuos lyg sumuštas paukštelis. Plaukai dar garbanojasi, veidas - išdažytas. Nemėgstu kai pastangos įvertinamos taip prastai. Šiandien atrodžiau kaip iš tų senų filmų. Suknelė platėjanti, daug nėrinių, Korsetas, tamsios spalvos…minutę kitą pasijaučiau savo rolėj. Grįžus neradau vietos. Laksčiau iš kampo į kampą. Tada parašiau auklėtojai darbo apibendrinimą ir nusiunčiau darbą. Prigėriau vaistų ir puoliau valgyt jogurto. Prieš tai įlindus į plačius treningus. Šliaužiu nuo lapų prie lapų. Net pėtsakus palieku lyg sraigė. Ech. Nemėgstu palikti žmonių. Arba kai jie mane palieka…

Žmogų brangini brangini ir bum. Turi eiti. Arba jis turi. Ir taip abidna (kaip sako labai geras man žmogus) ant širdies tada būna. Ir net verki. Nesvarbu, kad nubėgs šventinis tušas. Ne, ne dvyliktokė aš. Ir ne apie šitą išsiskyrimą kalbu. Išsiskyrimų juk būna visokių. Atsimenu vieną savo stovyklų. Pradžioje pažinojau tik vieną mergaitę, kartu atvykom. Bet vėliau susipažinau su dar keliomis. Ir dar…ir dar, ir dar. Net su vadovais pradėjau bendraut. O tada paskutinis vakaras, laužas… ryte susikrovėm daiktus. Stovim visi. Sudainavom himną ir verkėm. Daug daug verkėm. Nors kalbėjom, kad susirašysim, bet numeriai pasimetė… niekas netikėjom. Gal todėl ir verkėm. Mane turėjo pasiimt mama vėliau, nes ten ji turėjo pažįstamų, tai kaip graudu buvo žiūrėt į tuos išvažiuojančius autobusus. Ir ašaros rieda. Prieina apsikabina mane vadovas, liepia neverkt, susitiksim gal dar kada. Tas gal neišsipildė. Liūdna. Arba kai išsikrausčiau. Palikom tėtį. Nors dabar manau, tai jis jau senai mus buvo palikęs. Jis senai išėjo iš mūsų širdies, nesvarbu, kad sugrįždavo. Bet kaip sunku. Važiavom tada, verkėm. Dar ir dabar prisimenu tą naktį. Mažesnė buvau, bet supratau, kad negrįšiu ten. O jei grįšiu tik kaip svečias. Nesiūbuos man medžiai vienai, nelakstysiu per tuos krūmynus… niekas nebus taip kaip anksčiau. O kai sesė išvažiavo ir verkiau. Nes ji buvo tas žmogus po mamos, kurio glėbyje jaučiausi rami. Ji buvo ir draugė, ir priešė. Ji buvo viena svarbiausių. Kol kas taip ir yra. Tik rami nebegaliu jaustis. Ji turi savo gyvenimą, savus rūpesčius. Ji tiesiog sesė. Kad ir brangi, ryšys ne toks tvirtas. Pamenu močiutės laidotuves. Nors man buvo gal kokie dveji, treji. Ir man tada atrodė, kad nuo jos sklinda ta šiluma. Mane išnešė, nes verkiau. Nes supratau, kad ji šalta… Pirmadienį laukia dar vienas išsiskyrimas. Sakiau jai, kad verksiu. O ji džiaugiasi, kad aš augu. bet nenoriu. Nenoriu jos palikti. Ji sakė, kad aš stebuklingas vaikas. Kad ir kaip oficialiai bendravom tuos metus, aš jaučiuos prie jos prisirišus. Ji buvo kitokia, nei visi vyresni. Nei tie su kuriais turėjau reikalų. Manau ji priminė man močiutę… Sunku. Sunku kai reikia eiti…

o atrodo tiek mažai išsiskyrimų. Tiek mažai. Kitų neatskleisiu. Nes yra tokių…na tarkim. Žmogus šalia manęs kiekvieną dieną, bet mes jau senai išėję vienas kitam iš širdies. Abidna ant širdies, bet ką darysi - gyvenimas eina.

Arrivederci.

Neformatė…

efoto.lt

efoto.lt

Rodyk draugams

Matai, lyja lietus. Skęstu tarp puslapių.

Parašė neformate | 2011-05-29 15:59

Sveiki.

Oras nuostabus. Pasaulis mažytis. Manasis. Norisi pradėti daryti tai ką turėčiau, bet kažkas laiko. Sėdžiu susmigus tarp puslapių ir nieko nedarau. O turėčiau.

Tas keturias dienas sėdžiu namie. Susigūžus mergaitė su vyriškais pilkais treningais. Slidus jų paviršius. Kairėje pusėje dėmelė. Susivėlę plaukai. Apsikrovusi daiktais…Nes nekenčiu tvarkos. Tvarka nėra miela.

Sapnavau košmarą. Labai baisų. Ir tikrovišką. Esmę supratau, laikas judėti. Vėluoti negalima. Pabudau išpilta prakaito ir atsidusau. Net sušnabždėjau Tai tik sapnas.

Dabar man bruka daiktus kurių nenoriu. Aš vis dar cukruotom lūpom. Aplipę visi pakraštėliai. Spengianti tyla primena kapinių šaltį. Nemiela.

Norėčiau turėti draugų. Dabar. O dabar jų nėra. Jie rimti ir užsiėmę. O aš kvailioju. Purkštauju ir dūstu  lyg prarijus žuvies ašaką. Nes nėra.

Bet aš neliūdžiu. Jie kažkada ateis. O dabar sėdėsiu susmigus. Po dešimtimis tonų akmenų. Kurie lengvesni už popierinius lapus. Versiu viską. Darysiu chaosą.

Kokia mano ateitis? Nekenčiu ateities. Ji slidi. Lyg šilkas brukamas per prievartą. Visi mano jog žinau. Bet aš nežinau ką turiu žinoti. Ateitis bjauri. Šilkas irgi.

Lyja lietus. Aš nusišypsau lyg tingus katinas ir paskęstu tarp puslapių…nesvarbu, kad rytoj dėl to kentėsiu. Nusipiešiu pasiteisinančią kaukę ir tyliai kentėsiu.

Arrivederci.

Mur, neformatė.

Rodyk draugams

Kaip paskutinį kart virpteli lūpos ir žmogaus gyvybė žemėje užgęsta lyg krintanti žvaigždė…

Parašė neformate | 2011-05-28 20:54

Sveiki.

Šiandien supykau ant draugės. Ji padarė, tai kas žinojo mane įskaudins. Ir net ašarą braukiau. Nervinga kažkokia pasidariau. Išsikepiau pyragą. Perskaičiau penkių šimtų puslapių storio knyga. Ji nukėlė mane ten kur nėra žmonių, arba jie prasčiokai. Ironiškas pasaulis, sąžinę ne visi turi.

Ir paėmiau gitarą į rankas. Groti dar nemoku. Bet vien jau perbraukti per stygas…mintys ir melodija skambėti pradeda. Ir susimąsčiau. Kokia būtų paskutinė mano gyvenimo diena? Jei aš žinočiau, kad ji paskutinė…

Ankstus rytas. Visą gyvenimą miegojau. Atsisėdu lovoje. Katytė tyso gale kojų. Švelniai murkteli pajutusi prisilietimą. Pakilusi prieinu prie lango.  Po savo kojomis jaučiu šaltas grindis. Rudeninius lapus švelniai nešioja vėjas. Praveriu langą ir įkvepiu tyro oro gurkšnį. Ausis pasiekia kažkoks čirškesys. Skamba mamos žadintuvas. Užsimetu chalatą ir nulipu žemyn. Pastatau arbatinuką ir pradedu daryt sumuštinius. Nes tą dariau vos porą kartų. Visą gyvenimą to nedariau. Pabučiuoju mamą. Nes ją bučiuoju tik vakarais. Nuėjusi į savo kambarį užsidedu šviesią maikutę, mano mylimiausią, džinsus. Pažadinu brolį, apkabinu ir pasiėmusi kuprinę lipu pusryčiaut. Valgau neskubėdama. Visą tą laiką šypsausi. Susitvarkau vonioj, tada brūkštelėjusi šepečiu per plaukus susisuku netvarkingą kuoduką. Kai nuvažiuoju į mokyklą apsikabinu drauges. Per pamokas tyliu, klausausi, o gal apsimetu. Per pertraukas neskubu, stebiu visus ir tiesiog klausausi. Nes visą gyvenimą kalbėjau. Šiandien giriu viską ir visus. Visi aplink mane yra patys brangiausi. Visi jie turi geriausias širdis, kad ir paslėptas po storu kiautu. Išeinu iš paskutinės pamokos. Nes to niekada nebuvau dariusi savo gyvenime. Nusiperku chalvos, toje parduotuvėlėje kurioje lankausi dažniau net nei reikėtų. Lėtai žingsniuoju į autobusų stotį. Nueinu į paskutinę stotelę. Ten sutinku Jį. Ir užkalbinu. Nesvarbu, kad matau jį paskutinį kartą. Jis nuoširdus. Važiuoju su juo tuo pačiu autobusu. Išlipu prie kapinių. Prieš išlipdama pasakau, kad būtų buvę malonu jį pažinti. Lėtai žingsniuoju. Prieinu močiutės kapą. Uždegu atsineštą žvakelę. Ir pravirkstu. O gal ne. Tai tiesiog ašaros riedančios skruostais. Tikriausiai dar sunku. Nesvarbu, kad nepamenu jos gal labai gerai. Ji tiesiog yra mano širdyje. Mintis nuramina tai, kad greit susitiksim. Grįžtu į autobusų stotį. Įlipu į kitą autobusą. Vaizdai skrieja beproto greit. O, kad kas galėtų juos sustabdyt. Važiuoju ten kur praleidau geriausius metus. Kur pirmą kart verkiau. Juokiausi. Kur pirmas dantukas iškrito. Kur buvo visko. Atvažiavusi pasakau, kad tėtį labai myliu. Apkabinu jį. Grįžtu į miestą. Paskambinu sesei. Ji užsienį. Pamoka. Ji pykta, klausia kas atsitiko, kad skambinu iš telefono. Paprašiau jos nepykti jei kada įskaudinau. Ir pasakiau, kad ją visada mylėsiu. Nes nesakiau to taip dažnai kaip reikėjo. Tada susitikau mieste draugus. X liepiau susirasti tą kuri jį mylės. Ir liepiau jam mylėt ją, o ne vaizduot pop star. Mano ketvertukui liepiau labiau savimi ir viena kita pasitikėti. O. liepiau nesinervinti tiek. Y liepiau laikytis savo nuomonės. Grįžau namo. Suvalgiau karamelinių ledų. Išėjau į lauką. Ką galėjau gyvenime daryti dažniau. Grįžo namo mama, mamos draugas ir brolis. Su broliu pažaidžiau, pabuvau lauke. Tiesiog pasidžiaugiau jo šypsena. Ką galėjau daryti dažniau. Tada pažiūrėjau filmą. Apie meilę. Ką ir taip dariau dažnai. Kai pavalgiau vakarienę nuėjau į svetainę. Kol mama buvo pas brolį, paprašiau jos draugo, kad rūpintųsi jais, nes jiems to reikia. Jis reikalingas. Džiaugiausi juo, jis buvo man kaip tėtis… Apkabinau ir pabučiavau mamą, nes ji geriausia. Nes ne visada buvau verta jos. Nes ji davė man gyvybė. Išmokė visko. Palaikė visada. Atleido taip pat.Ji tas žmogus kokiu norėjau užaugti… Pabučiavau brolį ir paprašiau užaugti doru žmogumi. Kambaryje užlipu ant palangės. Medžių kontūrai bauginamai styro vakaro žaroje. Pamažu viskas gęsta. Tyla įsiskverbia man į krūtinę. Ir dingsta visas tas dienos bėgimas. Jausmas tarsi įsijungia. Nes viskas aplink mane beprotiškai brangu. Kiekviena sekundė pati brangiausia ir reikšmingiausia. Kad ir sakyčiau, kad yra kitaip. Ašaros ir skausmas vertingiausias. Apie juoką ir šypsenas prisiminimai gražiausi. Sapnai tobuli. Gyvenimas tobulas. Ašaros rieda skruostais. Kiek aš dar galėjau padaryti. Kiek kartų galėjau pasakyti, kad myliu. Kiek kartų nusišypsoti. To nebebus. Viskas dings. Tarsi sapnas. Kurį norisi kartot ir kartoti. Iš akių ištrykšta paskutinė ašara. Kūnas įsitempia ir leidžiantis rankai lūpos suvirpa išleisdamos oro kuokštelį. Krenta žvaigždė. Kažkas nusišypso. Kažkas sugalvoja norą. Tik čia paskutinį kart virpteli lūpos ir žmogaus gyvybė žemėje užgęsta lyg krintanti žvaigždė…

Ir štai aš sėdžiu ant palangės. Vakaro žaroje stypso vieniši ir paslaptingi medžių kontūrai. Ašaros rieda skruostais. Aš gyvenu beveik kiekvieną dieną taip tarsi jį būtų paskutinė. Myliu gyvenimą. Dabar ir visados.

Arrivederci.

By neformatė.

P.S. Ačiū, kas sugebėjot perskaityt. Nes aš pati sugebėjau tik parašyti. Žodžių kiekis įkyriai į mane spokso.

mindaugas_navickas_efoto_kelias

mindaugas_navickas_efoto_kelias

Rodyk draugams

Galit man atsakyt? Laimingas meškiukas esu.

Parašė neformate | 2011-05-27 18:03

Tai gi. Hm. Labas.

Šiandien nuvykau pas gydytojus. Nieko baisaus nerado. (Kaip visada…). Namie nieko gero nenuveikiau, tik, tiek kad valgiau. Šiandien kažkodėl norėjau daugiau nei visad. Pastebėjau, kad laiminga pasidarau kai valgau saldainius ar ką saldaus. Bet juk visad nevalgysi jų? Nors meškiukai neatrodo liūdni…

Tai štai. Gavau komentarą Keista kažkokia esi :D - Deddoman‘o praeitam įraše. Ir susimąsčiau. Keistu būti gerai? Ar blogai? Ir kuo aš keista?

Norėčiau gyvent kokiam XVIII amžiuj. Prieštarauju pati sau, bet tą pripažįstu. Hm. Turiu neįtikėtinai sparčią nuotaikų kaitą. Nelabai mėgstu apsipirkt. Tiesiog nemėgstu vaikščiot po parduotuves. Nebent kažko labai reikia. Turiu lakią vaizduotę. Sapnuoju labai dažnai ir labai tikroviškai. Moku būt labai tyli ir be pertraukų kalbėti. Kalbu labai įvairiom temom. Elgiuosi spontaniškai dažnai…Esu beprotiškai impulsyvi…bet juk tai ne keista. Ėj, nebepažįstu savęs…

Žmonės, kuo aš keista???

Arrivederci.

Susimąsčius neformatė.

Rodyk draugams

I’ll always choose you. Shh…

Parašė neformate | 2011-05-26 18:46

Labas.

Pradedu mąstyt pozityviai. Ša la la la la.

Pabudau. Bloga. Apsirengiau, pradėjau tvarkytis. Atėjo mama. Liepė gult į lovą ir niekur manęs neleido. Pažiūrėjau filmų keletą. Pastriksėjau. Pagerėjo.

Visiems parūpau šiandien. Gal todėl, kad dingau. J. rūpinasi ir liepia gulėt lovoj, O. liepia dar likti namie, kad pasveikčiau. Ir E.. Jis, jis tiesiog rūpinasi. Jis galėtų būti mano geriausias draugas. Turėčiau geriausią draugę ir draugą - natūralius blondinus (šypsosi). Pasiilgo sako, neatėjau net vieną diena (jau juokiasi neformatė).

O taip geriau jaučiuos, gavau savų vaistukų. Pas daktarus nenoriu. Ai, brolį priėmė į muzikos mokyklą. Pianiną pasirinko, laimingas koks vaikis (džiaugiasi).

Ai paverkiau per liūdną akimirką kai žiūrėjau filmą. Graži. Akimirka. I’ll always love you. Hm. Meilė meilė meilė. Jei mylėsi visada rinksiesi jį. Visada norėsi, kad jis būtų laimingas. Kad ir ką padarytų tu jam atleisi. Atleidinėjau ilgai, nors melavau, kad nemylėjau. Dabar taškas, nebėra vilčių. Riba peržengta, žmogus pasikeitė, o gal pamačiau koks iš tikro buvo. Taip, mylėjau, būtasis laikas. Ir apsimeskit, kad patikėjot, nes aš bandau įtikint save. Ačiū.

Arrivederci.

Neformatė.

Rodyk draugams

Aš reikalinga gyvenimui.

Parašė neformate | 2011-05-25 18:55

Nežinau kas man, bet skauda. Nekenčiu gulėjimo lovoj, bet kitaip skauda.

Pati kalta. Nereikėjo važiuot ten kur važiavau. Galvoti, kad bus linksma, bet taip nebuvo.

Myliu save truputį. Tave. Saulę. Ateitį, nes ji galės būti geresnė. Dabartį, nes joje aš vaikštau ir kvėpuoju. Medį už lango. Juoką kurį tikiuos išgirst.

Aš reikalinga gyvenimui. Taip man sakė vienas žmogus. Ačiū jam. Ačiū. Skauda…

Arrivederci.

Neformatė.

Rodyk draugams

Netikiu, kad tai mano įrašas. Mano gyvenimas. Užsidepresavus, pikta ir jaučianti esanti nereikalinga - neformatė.

Parašė neformate | 2011-05-24 19:12

Labas.

Kai norisi nusišauti. Pasislėpti burbuliukuose. Ištrinti akimirkas. Verkti. Ir vėl šauti. Jausti skausmą. Bėgantį snargliuką, po velniais.

100% įsitikinau ir neatšaukiamai supratau jog aplink mane vien idiotai. Net ir tie kurie taip neatrodė. Rankos dreba, norisi trenkti kažkam. Tiksliau 2 tiems…o ypač misteriui X. O Y pasirodė toks pats. Draugeliai. Nesveiki. Ligoti parazitai. Sugadino tokią gerą išvyką… Paskandint juos toje džiakūzi reikėjo.

O dar mama. Pikta kaip širšė. Nekenčiu savo telefono. Per jį susipykau su mama.

Ir šiaip jaučiuos kaip tik išlindus iš po traukinio bėgių. Velniai griebtų. Susivėlusios garbanos dar drėgnos, varvanti nosis, ašarojančios akys. Daug krepšių. Žaaaavinga.

Nusivyliau. Nebežinau kuo tikėti. Slėptis. Noriu tik to.

Meilės nepažįstu. O kaip noriu kažką turėti….mama - susipykau jau su ja…brolis - su mama…mamos draugas - ”aš aikštinga, nežinau ko noriu.”…tikras tėtis - rūpinasi šuniuku ir paskambinęs kalba tik apie save ir dar tuo pat metu su mano pusbroliu, savo krikšto sūnum…sesė - užsienį mokosi…kaip ir geriausia draugė - miršta dėl mokslų, jai pačiai problemos, išvažiuoja į kelionę savaitgalį…draugės kitos - nenoriu, o jos man kažkaip pasikeitė…moksluose - kreeeeeeentu…knygos - nedomina…niekas nedomina.

Verkti ir skųstis, štai ką moku. Akimirka, trumpa. Prabėgo ristele. Gal čia už tai, kad netikiu. Galiu pasimelst, bet tada verksiu. Nebeatpažįstu savęs. Jaučiuos kaip depresininkė atstumtoji besiruošianti žudytis. Gerai, kad dar laiško neparašiau.

Noriu, kad kas nors apkabintų mane ir po velniais įtikintų, kad viskas susitvarkys…(verkia)

Arrivederci.

Žinau, nesakykit. Pasukiokit pirštą prie smilkinio ir iškeikit mane komentaruose. Man reikia išsiliet. Nežinau ar tikrai, bet čia neformatė…

Rodyk draugams

Apči.

Parašė neformate | 2011-05-23 16:50

Sveiki.

Slioga slioga štai man blioga. Jau toooookia nesąmoninga diena. Šalta, karšta, smegenis spaudžia, vaizdas liejas…

Noriu priklijuot mokytoja prie kėdės. Su momentu. Ir nupiešt šypseną su rusų mokytojos lūpdažiu.

Tik rytojaus pietų laukiu. Daugiau nieko. Tikiuos nepaskęst ir neperkaist.

Kodėl vaikinai nesielgia taip kaip romantiniuose filmuose? Noriuuu vyšniųųųųųų.

Arrivederci.

Neeeeeformate apči.

Rodyk draugams

Žinot ką, aš nežinau pavadinimo. Tebūnie debesėlis.

Parašė neformate | 2011-05-22 17:27

Labas.

Man patinka tas baltas debesėlis. Tie žali lapai. Nekenčiu rašinio kurį rašau jau tris valandas.

Nosį kutena kažkas. Gal mažas drambliukas?

Kai manęs mažesnės klausdavo kuo norėsiu būti užaugus, sakydavau, kad nenoriu užaugt. O dabar manau, kad užaugt noriu. Tik nenoriu skubėt. Visi skuba.

Už tą neskubėjimą jaučiuos išskirtinė. Man patinka juoktis garsiai, nebijau pastriksėt ar pasakyt kokios nesąmonės. Taip lengviau. Patinka matyti kai šypsenos atsiranda dėl manęs.

Kartais pasiilgstu žmonių. Kurių nėra šalia manęs, o gal net niekada nebuvo.

Myliu save. Sako, tai yra gerai. Tik šiandien.

Oooo Dievulėli…paukštukas į langą atsitrenkė….gerai, kad nuskrido…tfu kaip išsigandau.

O jei jis mirtų? O jei aš mirčiau? Manęs pasiilgtų?

Bet aš gyva, ant mažo debesėlio valgau griliažinius saldainius.

Arrivederci.

Neformatė.

Rodyk draugams