BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taikos. Kad ir kaip keistai skambėtų.

Parašė neformate | 2011-11-30 19:26

Šiandien turėjau daug priežasčių liūdėti.

Nenusisekę darbai. Išlydėti ir apverkti (dabar jau) du baisiai brangūs žmonės. Dingstu, o štai niekam nerūpi. Apkabinu, šypsaus, bet širdy taip sunku… ir daug dalykų, kuriuos norėtum tiesiog pamiršti.

Ir štai verkia bene brangiausias žmogus. Ir suprantu, kad esu suknista savanaudė. Bet nenoriu tokia būt.

Ir kad ir kaip banaliai skambėtų, noriu taikos. Taikos pasauly.

Apkabinkit tuos, kurie dar šalia.

Arrivederci.

Neformatė. Apkabinu.

Luckyoptimist.com-infinity_large

Rodyk draugams

Bet Ji rami.

Parašė neformate | 2011-11-28 18:10

Lyja lietus. Taip smarkiai, kad net sunku įžiūrėti. Žibintai apšviečia ežerą ir gatvę, o vėjo genamos medžių šakos plėvesuoja vėjyje. Ji eina tvirtai. Nesigręžiodama, su ramia šypsena veide, rankoje neišskleistas raudonas skėtis. Jai visada patiko eiti kai niekas nestebi. Patiko jausti. Norėdama prasibudinti dar kart pasukioja laisvos rankos pirštus. Gana tingiai, nes naktį miegojo vos trejeta valandų. Tačiau jokių požymių, kad ji nemiegojo nėra. Ašaros nudžiuvusios, patamsėję ratilai po akimis paslėptu plonu pudros sluoksniu. Nuo kada ji pradėjo meluoti? Slėpti save? Ar tai reiškia, kad ji užaugo? Ji nenori užaugti. Ji tik nežino, kaip galėtų pasakyti tiesą. Kad 400 puslapių knygą perskaitė per keturias valandas ir poto pora valandų verkė. Kūkčiojo susirietus į kamuoliuką, nežinodama ar verkia dėl to, kad veikėjai neliko drauge, ar kad niekada nepajus tokių jausmų, kaip turėjo galimybę pajusti jie. Ir žinojo, jog šią akimirką ji neturi žmogaus, kuris apsaugos. Kuris galėtų apkabinti dabar pat arba vos sušukus. Arba paskambinti ir šnabždėti, kad viskas bus gerai. Ji tenori pajusti Gyvenimą. Delnuose, lūpose, ant skruosto… širdyje. Nuvydama mintis į šalį įžengia į šiltą patalpą. Po kiek laiko dairosi akių. Tokių, kurios šildytų. Tuščia. Ji klausosi. Draugė buvo įsimylėjusi. Jie turėjo išsiskirti. Bandė bendrauti. Bet tik kaip draugai. Tada sužinojo, jog jis draugavo su jų bendra drauge. Jai buvo skaudu. Ji kelias dienas buvo tarsi tranze. Sunku žengti pirmyn, o atgal nebėra kelio. O štai dabar ji šneka ramiai, užsisvajojusi. Gal jis man ne taip labai ir patiko, šypsosi draugė. Mes juk liksim draugais, jis nieko nežino, aš buvau per daug įsisvaigus, toliau dėsto . Norėčiau, kad jis būtų čia, pamatyti jį kaip draugė. Toliau įsiterpia Ji. Ne, nenorėtum. Tu matytum jį. Ir būtum tik draugė, jei ir tai nutiktų. Tu matytum jį su kažkuo. Jis nesišypsotų tau, taip kad širdis virpėtų iš džiaugsmo, o ne iš liūdesio. Tau skaudėtų. Tu negalėtum. Patikėk, aš žinau ką sakau… Draugė žvelgia jai į akis bandydama perskaityti kažką tame žvilgsnyje. Žinai, aš tavęs nepažįstu. Tu, man visada padedi, bet… atrodo, kad esi visa tai išgyvenusi. Ji šypsosi. Žvelgia ne į draugę. Koridoriuje matyti siluetas. Jos širdis suvirpa. Mergina liūdnai nusišypso. Ar ji galės kada pamiršti tai, ko niekad nebuvo ir nebus. Niekada negali žinoti, niekada…, - sušnbibžda Ji.

Arrivederci.

Neformatė, visada ir visur. Jaučianti.

Collor-girl-rain-favim.com-212114_large

Rodyk draugams

Optimistė nusiskandino sudužusioje taurėje… Vėliau smarkiai trenkėsi į storą realybės sieną. Vėl basa.

Parašė neformate | 2011-11-25 23:58

Labas.

Kodėl, tu, šypsojaisi? Bakstelėjai?

O kodėl ir tu, šypsojaisi?

Kodėl tu, vertei jaustis mane kalta? Tu visada taip darai. Nori būti… Ir jau neklausiu kodėl. Juk tai ne išskirtinis kartas. Ir tu niekada neatsakysi.

Kodėl tu, visada atsisuki? Aš tavęs nepažįstu. Ir nebenoriu pažint. Bijau pažint.

Kodėl tu, spaudi mane? Žinau, tu, to nenori, bet darai. Aš bijau.

Taip, aš… bet man ir skauda. Gali nebepadėti gilus kvėpavimas ir aš pratrūksiu. Aš kartais taip pykstu ant tavęs, jog man net darosi nuo to bloga. Žinau, aš iš kopūsto, o jūs ne.

Kodėl tu…manęs nemyli?…

Žmogus per tris minutes susigadina gyvenimą, o visiem linksma. Man ir.

Štai aš mirštu. Už kelių žingsnių žmonės kalbasi, juokiasi… gyvena.

Smėlis tarp pirštų.

O jei taip ir liksiu?

Juk šiandien nuostabi diena buvo. Juokiausi, šypsojausi, skleidžiau šilumą, kaip sakė M. Bet štai. Ką reiškia visa tai? Blankios šviesos ryte. Būni laiminga. Iki kol sustoji.

Salė. Smėlis. Tyla. Širdys. Kur manoji? Ar ją rasiu kada?

Sudužo. Taurė. Lėtai krito ir suskilo į tūkstantį šukių.

Aš laiminga. Turiu būti.

Bet nesi.

Nesu. Nors atrodo kitaip.

Arrivederci.

Neformatė.

3175271887_a590f05e2e_large

Rodyk draugams

Keisti planai. Vis dar ant bėgimo takelio.

Parašė neformate | 2011-11-24 18:42

Labas.

Šiandien buvo prasta diena. Bet neliūdžiu labai. Na, tik truputėlį.

Jaučiu spaudimą.

Bijau. Pirmą kart ne dėl savęs, o dėl vieno iš brangiausių žmonių… Ir dėl ateities. Nes jei nebus nieko, bus kaip yra, o neformatė nenori, kad būtų kaip yra. Ir neformatė negali nieko padaryt, kad kažkas pasikeistų. Kiek baugu, painu, keista… ką?

Ir šiandien su manim nuoširdžiai (t.y. ne iš reikalo, na be jokios priežasties) pasisveikino  sena draugė. Nors ne. Draugė nesena, tik senai bendravom.

Gavau pagyrimą, nors nieko nedariau. Na, bet pagyrimo esu nusipelnius, nes esu (juokiasi), tad šyptelėjau.

Myliu šokoladą. Ateities bijau. Šala pirštai.

Nenoriu visko sugadint. Juk… nenoriu.

Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_lt9r5kxfuc1qztbs3o1_500_large

Rodyk draugams

Nebesigrežioju atgal, nes nebėra laiko. Nežinau ar tai gerai, bet taip bus. Kol kas.

Parašė neformate | 2011-11-23 17:28

Aš bėgu. Taip greitai. Viskas sukasi sukasi sukasi. Bet aš bėgu. Nežinau kur, nežinau dėl ko… bet bėgu.

Labas.

Niekada. Niekada nemaniau, kad nerasiu laiko sau. Spragsėt klaviatūra ar tiesiog verkt, ar prisiminti apie vakarienę. Bėgu.

Šiais metais kažkodėl atsirado daug darbų. Daug dalykų nuo kurių skauda galvą, bet jie reikalingi. Ir po trijų valandų nieko neturėjus burnoj, nepakėlus užpakalio nuo kėdės ir paišius kringelius vietoj atsakymų, suprantu kaip aš pasiilgau ramybės ir lietaus. Arba sniego. Na, arba lietaus.

Supratau, kad įsimylėti save yra gerai. O dar geriau suprasti, kad visada mylėjai, tik primiršus buvai.

Ir nebepavydžiu. Nebepakibsiu ant to pačio kabliuko, virvelės ar kažko panašaus ir aplink širdį neapsisuks spagečiai.

Ir kad kai tikrai esu laiminga galiu patapti neprotinga. Ir kad esu tarsi kokia… per daug matoma. Kartais. Ir noriu skaityt žmonių mintis. Nes jie gal galvot moka, bet pasakyt visa tai - ne.

Per tris paras miegojai keturias valandas. Nes tik naktim gaunu ramybę. Visko tiek daaaug. Sunku, bet kartu gera.

Pykstu. Pykstu, kad parduotuvėse jau Kalėdinė nuotaika. Bet kartu jau užuodžiu cinamoną, mandarinus, kūčiukus ir eglutės kvapą. Šį met ruošiuos apsikraut knygom ir skaityt. Skaityt skaityt skaityt. Ir būt laiminga.

Ir nežinau… noriu to ko negaliu turėti. To ko man trūksta.

Vėl bėgu. Ir pamirštu…

Arrivederci.

Neformatė. Vis dar.

Tumblr_lv3ogcmlfk1qhyhkoo1_500_large

Rodyk draugams

Netobuloji, arba aš ir Stasė.

Parašė neformate | 2011-11-15 19:38

Labas.

Vis noriu. Bet neprisiruošiu. Rašyti. O gal nežinau apie ką? Nežinau. Gyvenu ritmu - miegoti, išgyventi, miegoti. Nepadeda nei kava, nei sportas, nei muzika. Šalta. Bet aš jau pripratus. Šalta. Sako, kad kurią dieną truputi snigo, bet kai aš nemačiau, vadinasi nesnigo. Kažkokia pasimetus esu. Rūgštus apelsinas buvo. Tuščias lapas priešais mane. Ėmiau pavydėti. Nežinia ko, nežinia dėl ko. Norėjau sužinoti, sužinojau, o dabar noriu nebežinot.

Šiandien einant gatve į galvą atėjo mintis, jog kad išgyvenčiau visur turiu įdėti pastangų. O kitiem tiesiog sekasi. Pažįstu ne vieną ir ne du žmones, kurie atrodo tobuli. Visada tiesūs, dailiai krentantys plaukai, tobula šypsena, oda, akys, apranga, mokymosi rezultatai, juokas, draugai… pas ją viskas tobula. Ji visada žino teisinga atsakymą, visada šypsosi, yra tikrai laiminga. Jai norėjau kažkada paskirti net atskirą įrašą… Ir staiga sužinom, kad mieloji (tarkim… Stasė :D) Stasė įsimylėjo. Susirado tokį patį tobulai kietą vaikiną. Ir ji tampa dar laimingesnė. Bet štai nužvelgiu Stasę ir matau, kad jai jau ne taip rūpi mokslai (15 kartų atsisuko pasiklaust atsakymo…), kad ant megztuko prisikabinęs siūlas, o tie batai ant aukšto kulno ir makiažas neatrodo taip tobulai. Ir eina neformatė iš anglų modulio su šypsena veide, nes pasirodo tobuloji žmogum patapo. Ne, aš ne pavydžiu Stasei ir nesidžiaugiu piktdžiugiškai, juk ji dabar laiminga. Tikrai. Manau. Tik džiugu, kad meilė nuplešė nuo jos tobulumą, nes kartais erzindavo. Kai pavyzdžiui ateini į mokyklą su dideliu spuogu, tarp antakių, kaip indė arba plaukai neklauso labai labai, arba megztukas pasirodo aplipęs pukais ir autobusas vėlavo, tad lauke nušalai nosį… o ji įplaukia lyg nuo podiumo nužengusi

Tai štai. Ir nuklydau… eina neformatė šypsodamasi ir… ir toliau liks man. Che. Tik tiek pasakysiu, jog netobuląją man būti labai patinka.

Ir gyvenimas gražus. Labai.

Arrivederci.

Neformatė, atsisveikinanti su blog’eriais jau 200-ąjį kartą. Jėhū!

Tumblr_l8vq4g2gwu1qa9u6ko1_500_large

Rodyk draugams

Vėl imu pamiršt.

Parašė neformate | 2011-11-13 17:43

Bandai išjungti. Vieną kartą. Antrą… Tūkstantąjį. Neišsijungia. Gal kiek aprimsta, bet veikia.

Šypsausi. Visą mielą dieną. Piešiu. Tvarkausi. Kepu. Valgau. Piešiu. Dainuoju. Šypsausi. Užeinu į facebook’ą. Minute spoksau į monitorių, o tada su kaži kokiu gumulėliu gerklėje einu miegot. Gera diena, tiesa?

Nerašiau. Savaitę. Iš vis prie kompiuterio ėjau tik tada kai reikėjo. Nes… nes nebenoriu. Sugalvojau tokią hipotezę, jog jei rašau apimta neigiamų emocijų jos įsigeria į mane. Nebepaleidžia manęs. Nenoriu. Nenoriu nenoriu nenoriu. Ir negaliu. Negaliu visą laiką būti pesimistė.

Negaliu…

Ne tai, kad manęs nesupranta, bet aš nenoriu, kad mane supratų. Man nereikia pagalbos po velnių.

Aš juk laiminga. Šią savaitę perskaičiau knygą. Nupiešiau vieną didelį piešinį. Vieną karta nuoširdžiai juokiausi. Per jokį atsiskaitymą labai nesusikirtau. Ateinančią savaitę grįžta sesė. Gruodžio pradžioj važiuosiu į spektaklį, kurio pavadinimo neprisimenu, bet tai nesvarbu. Aš gyvenu.

Tikrai.

Ir galiu išgyventi viena. Galiu būti sau. Ir su savim.

Meluoju.

Niekas nepadeda. Na, padeda. Bėgimas, skubėjimas, darbų kalnai… tada aš pamirštu. Bet jei jų nėra. Tada blogai.

Atrodo… atrodo tarsi gyvenu kažkur. Ir niekas nejuda. Arba juda žemyn. Bet ne gėryn. O jei gėryn, tai tik trumpam.

Ir bijau. Nes vėl imu pamiršti.

Kaip reikia gyventi…

Arrivederci.

Po truputi yranti neformatė.

P.S. poisoanpple, marabuprincess - ačiū, kad pasiilgstat. Labai. Labai. Nes ir aš pasiilgau jūsų. Tik negaliu. Negaliu visada apkraut visus savom bėdom. Negaliu visada liūdėt. O gal galiu… tik nenoriu. (dideleleleliausias apkabinimas)

Tumblr_l9hllrbjz31qb4o5so1_500_large

Rodyk draugams

Gera kai tavęs kažkas pasiilgsta.

Parašė neformate | 2011-11-06 21:21

Kai tiesiog kvėpuoji.

Ir kvėpuoji.

Ir laimė kažkur šalia.

Man nereikia jos apčiuopti, suvalgyti, priglausti.

Ji šalia. Kvėpuoja.

Ir tada noriu ledų. Šokoladinių. Arba ne. Tada susirandu receptą ir tikiu, kad kepsiu bandeles ryt. Tada spuogas atrodo ne toks didelis, o pirmadienis ne toks baisus.

Tada aš beveik laiminga.

Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_lmnwabqkvs1qibo1mo1_500_large

Rodyk draugams

Žinot, o aš visai laiminga.

Parašė neformate | 2011-11-03 23:40

Gal tai nebuvo klaida?

Arbata. Tyla. Rūkas. Arbata. Gatvėje žibintai. Spengianti tyla. Didelis valgomasis. Baisu.

Nejauku buvo. Nešvęsčiau gimtadienio vien dėl to, kad reikia.

Sužinojau, kad esu maloni. Viskas buvo gerai. Beveik. Manau.

Pasidariau šukuoseną - kaspiną.

Pasivaikščiojau. Šypsojausi. Šokau.

Iki tada. Manau.

Ji užkliudė mane. Ji prisiminė. Ji klausė. Jis. Aš. Ji abejojo mano atsakymu. Aš nebe. Gera žinoti, kad neskauda.

Gera žinoti, kad nemiriau. Kad širdis čia. Pas mane. Ir kad niekas net nenutuokia, jog ji buvo išėjusi.

Ir gera miegoti savoje lovoje. Tiesiog gera.

Saldžių sapnų arba Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_lss29qhb7a1qbjt25o1_500_large

Rodyk draugams

Kai nežinai.

Parašė neformate | 2011-11-02 15:44

Aš egoistė. Tiesiog tokia esu. Ne visada, ne visur, bet esu. Man gerai.

Bet kai tas laikas baigiasi… tada aš, tada aš gailiuosi. Suknistai gailiuosi. Ir bijau.

Bijau, kad taip ir liksiu viena. Nes bijau. Nes negaliu prisiverst atsigręžt atgal. Atgal į įskaudintus žmones. Nes man skaudės.

Skauda. Toks gyvenimas.

Arrivederci.

Neformatė, be jausmų šį kart.

Tumblr_lsvckpjim61qgbg0co1_500_large

Rodyk draugams