BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

NEtipiškas linkėjimas. Pavėluotas, bet tikras. Pats tikriausias.

Parašė neformate | 2011-12-27 00:06

Linkiu…

žibančių iš laimės akių. Stirpios stiprios stiprios sveikatos. Šokolado. Ir lietaus. Knygų ir laimės. Meilės. Meilės. Meilės. Dar nosinaičių pakelio, kai meilė atsibos. Šilumos… arba mažiau šalčio. Bet daugiau sniego. Mažiau melo. Mažiau jo. Daugiau laiko. Ne daugiau, o nors vieno tikro draugo. Kelionės. Daugiau gerų filmų. Ir daugiau žvakių. Kvepiančių, ne, jokio skirtumo. Ilgesnių rytų ir mažiau burokėlių. Bei svogūnų. Mažiau vėžių. Mažiau košmarų ir minčių ”Kas būtų, jei…”. Daugiau prisiminimų. Žvaigždėto dangaus. Namų stogų. Gėrio. Stebuklų. Vilties. Ir tiesiog gyvenimo…

Linkiu sau. Ir dar daug visko (kas labai nesvarbu…arba per daug svarbu, kad tai ištart garsiai ar parašyt - negaliu). Nes niekas nežino ko man labiausiai reikia, geriau už mane pačią. Va. Bet šiaip, sveikinu ir jus, Blog’iečiai. Linkiu visko ko sau ir dar palieku pora eilučių - slaptoms mintims. Apkabinu taip stipriai, kaip tik įsivaizduojat mane jus apkabinant.

Arrivederci.

Neformatė. Vis dar čia, jei kas pasigedot.

1414. Puslapių. 2 dienos. Šypsenų ir popieriaus čežėjimo. Tada baimės. Ir smūgis. Bandai susigūžti, bandai sumažinti baimės plotą, bet nieko. Skauda… skauda, nes TAI tiesa.

Tumblr_lwd1p0bxuo1qei95oo1_500_large

Rodyk draugams

40 laipsnių širdy.

Parašė neformate | 2011-12-20 22:32

The page you are looking for is temporarily unavailable.
Please try again later…

Taip šviečia užrašas, mintyse skelbdamas, kad aš neturiu ką pasakyti.

Diena gera. Joje kažkas blogo. Bloga diena, vis dėl to kažkas gero.

Tik. Tik. Tik…

Viskas gerai. Beveik.

Eglutė. Pavydas. Treningai. Šaltis. Pyktis. Aštuoni. Aštuoni kablelis keturi. Norai. Vienatvė. Juokas. Išdidumas. Pasipūtimas. Pavydas. Vėžys. Skara. Siurblys. Pavydas. Laiškai. Spjovimas. Draugai. Cigaretės. Juokai. Vienatvė. Vėžys.

Ramuma. Viltis, kad viskas aplink nėra tik gyvenimas. Nėra tik žmonės.

40. Laipsnių širdy.

Ir aspirinas čia jau nepadės.

Arrivederci.

Būsima oskaro laimėtoja už idealiai suvaidinta vaidmenį filme - Gyvenimas.

Neformatė.

Animals,b,w,children,photography-2f0d2bd65b3b7bed75af29193c6872a6_h%2525252525255b2%2525252525255d_large

Rodyk draugams

Esu ten kur turiu būti. Myliu sniegą. Ir dar daug ką, bet šiandien sniegą.

Parašė neformate | 2011-12-09 18:37

Žinot tai ima ir nutinka. Ir… ir aš nežinau kaip kam, bet aš jaučiuos beproto… gerai. Lyg viskas būtų savo vietoj. Lyg snaigės leistųsi man ant pečių šnabždėdamos - viskas bus gerai. Dabar viskas bus gerai.

Ir tie draugių zyzimai - ”Jau geriau pro langą žiūrėt, šala kojos, nieko nematau, nubėgs tušas…” tampa nebesvarbūs. Nebesvarbios ir rūškanos praeivių minos, kai aš sustojus su šypsena veide žiūriu į dangų.

Jaučiuos čia. Laiminga.

Nieko nereikia. Nesvarbu, kad gyvenimas apkabina mane. Ir kad draugė sako, jog Tai Kažkas arba Aww. Ir kad skauda, nes aš žinau kaip yra, nelabai svarbu.

Aš palikau ten. Man nebereikia. Aš nebesustosiu ir niekas nematys, kur aš. Sniegas padės. Paslėps pėtsakus ir prasidės nauja pradžia. Ten kur esu aš. Ir kur bus kažkas. Kažkas tikrai gero.

Arrivederci.

Neformatė. Dabar tikrai savo vietoje.

20081212165711

Rodyk draugams

Spardau įsivaizduojamą sieną. Nuo pat ryto.

Parašė neformate | 2011-12-08 18:16

Viskas gerai. Tik. Namų darbai - ne. Miegoti per kūno kultūrą ant čiužino - ne. Gražus paltas, bet ne mano - ne. Suaugusiems - ne. Lygtims - ne. Kirčiavimui - ne. Žaviajam princui - ne. Negazuotam vandeniui - ne. Šypsenoms - ne. ”Ėėėė…” - ne. Per daug pykčio. Nežinia iš kur. Dėl ko. Delnai susigniaužia, atsigniaužia. Weee. Pasiilgau gyvenimo. Ir tikrovės. Ne tos dirbtinės. (spardo įsivaizduojama sieną)

Arrivederci.

N.

Tired9_large

Rodyk draugams

Normalus pavadinimas [tep. tep...]

Parašė neformate | 2011-12-05 21:02

Aš labai noriu rašyt. Bet man trūksta… kažko beprotiškai trūksta. Bet Neliūdna. Tik tuŠčia. Ir tada negaliu rašyti.

Trūksta sniego. Miego. Kantrybės. Ir dar kažko.

Žmogaus.

Taip, ir vėl ta pati gaida. Bet aš tiesiog ne tik to noriu, to man reikia.

Kad būčiau savim.

Ačiū… žmogui (ieško google’j) - JoHanui Gutenbergui už tai, kad sumanė išspausdint Bibliją. Ir visiem kitiem, kurie tęsė jo pradėta darbą. Nes jai nebūtų knygų, neformatė būtų pati nelaimingiausia kvailelė.

Arrivederci.

Neformatė, ta kuri vis dar tiki, jog Google visagalis.

P.S. (eina googl’int kada žadamas sniegas…tep tep)

P.P.S. A……., N……. Š…., H………, N…… - ♥

Lamp_post_night_snow_winter_narnia_branches-307fcdc5d8c15a69d087dab35a896e23_h_large

Rodyk draugams

Skauda, bet nepakankamai. Noriu vaistų nuo… kažko.

Parašė neformate | 2011-12-02 16:51

Bandau užsimerkt ir nieko nematyt.

Nejaust.

Vakar buvau žmonėtis. Teatre. Beje Bremeno muzikantai jėga. Ant ledo. Ne tiek čiuožiau, kiek griuvau. Su ledais. Ir supratau, kad nesu tik aš. Esame mes. Vieni valgo, kiti verkia, šypsos. Kiti kenčia. Kažkas miršta…

Myliu miesto šviesas.

Bet skauda. Nenoriu bet skauda. Neverkiu. Nes… nežinau.

Pamenu kai buvau mažytė labai susimušiau kelį. Verkiau. O močiutė ramino, kad neverkčiau. Kai užaugsi skaudės labiau. Nors žaizdos nematysi…

Nematau.

O būtų lengviau.

Sapnavau. Pabudus skaudėjo.

Žmonės keičiasi. Aš nenoriu. Todėl irgi skauda.

Bandau.

Tikrai.

Skauda klubus ir čiurnas. Bet ne tiek, kad pamirščiau skausmą viduj.

Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_lqd26f1vww1qkrk5ao1_500_large

Rodyk draugams