BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Leidžiu. Arba ne’pavadinim’iškai - noriu išvest ką nors iš proto. Tiesiogine prasme.

Parašė neformate | 2012-01-23 22:07

Laaaabas.

Aš leidžiu sau vaikščioti basai po namus ir norėti ledų, nepaisant skausmo kažkur krūtinės ląstoje.

Leidžiu pavogt iš raudonplaukio draugo traškučius, nors prieš keletą minučių sugėriau vaistų.

Leidžiu sau garsiai juoktis ir būti žudomai anglų kalbos mokytojos.

Leidžiu pamiršti kai kurius pykčius, su kai kuriais žmonėmis.

Pamiršti, kad pati galiu nužudyti žvilgsniu ką nors ir vėl prikėlus nužudyti… ir taip pasaka be galo.

Leidžiu sau padėti pačiam didžiausiam idiotui iš visų pažįstamų idiotų, nepaisant fakto jog man jis varo vėžį.

Leidžiu sau patylėti, kai noriu apšaukt vieną mylimiausių žmonių, dėl mažos smulkmenos.

Leidžiu sau ignoruoti draugę.

Kalbėti vaikšku/cypiančiu/juokingu balseliu.

Leidžiu sau nerėkt ant katės sugraužusios paskutines ausines į gabalėlius.

Leidžiu sau pamiršt tą nutikimą, kai išverčiau kompiuterio dėžę/korpusą.

Leidžiu sau ginčytis su žmonėmis, su kuriais ginčytis nedėrėtų.

Leidžiu sau nekalbėti su žmonėmis su kuriais nenoriu kalbėti, nors ir reikia.

Leidžiu įsivaizduoti. Gal net per daug.

Dainuot. Ir nusidainuot.

Leidžiu pameluot, jog cukraus jau įsidėjau į arbatą.

Leidžiu piktintis ant per mažos tic tac’ų dėžutės.

Leidžiu sapnuoti žmogų, kurio nedėrėtų sapnuoti… Bent jau taip.

Leidžiu sau gyvent. Mylėt. Juoktis. Pamiršt. Klyst. Tikėt.

Geros savaitės, daug šyyyyyyypsenų, paklusnių augintinių ir daaaaug karšto šokolado bei blaivaus proto. Įsimylėkit save. Aš leidžiu.

Arrivederci.

Neformatė. Arba pasipūtęs ananasiukas.

Tumblr_lpc1pckw2e1qeqaqao1_500_large

Rodyk draugams

Išjunkit šviesą.

Parašė neformate | 2012-01-21 00:51

Ar įmanoma rašyti dvi valandas ir kažką parašius ištrinti.

Įmanoma.

Rašyti beprasmybės kitiems. Ir gyvenimą sau.

Aš nežinau daug ko. Kiek laiko… Kiek liko… Kodėl taip atsitiko… Ar bus sunkiau… Ar sugebėsiu kada nors… Ar taip bus visą gyvenimą… Nežinau nieko.

Per daug cukraus.

Per daug kitos manęs už šių sienų.

Apkabinkit ir pasistenkit suprasti. Bent kartą. Bent kartą padarykit šiuos abu dalykus kartu.

Kol viltis gyva - aš nenustosiu eiti.

Arrivederci.

Neformatė. Nepriimkit nieko tiesiogiai. Bandau kapanotis iš galvoje esančios makaronų sriubos.

Keli šimtai metrų virš žemės, įnirtingai rėžiu sparnais orą, kad gyvenčiau.

Tumblr_lxfiweo5ur1r3eunho1_400_large

Rodyk draugams

Išbarstyta kava ir bemiegės naktys.

Parašė neformate | 2012-01-18 00:44

Labas.

Ir taip gera rašyti labas. Labas.

Regis gyvenu. Savo gyvenimą.

Ir kartu kitų.

Rutiniškai skubėdama. Regis viską apgalvodama.

Iškeikiu skaičius. Nes jie kenkia.

Vėliau pati to nesuvokdama, manevruoju. Kaip ištempt. Tik ištempt, o tada pamiršt.

Kasdieną. Po daugiau nei vieną. Puodelį arbatos su citrina.

Pusryčiam du sumuštinius.

Radus pertrauką, arbata ir bandelė.

Pirmadieniai sunkesni.

Antradieniai lengvesni. Ryte langas.  Prieš pabaigą susitinki. Ne visada tai ką nori. Ir žvalgaisi. Nes… taip nori. Po to nežinia kodėl pavargus, miegi ant suolo ir spėlioji atsakymus.

Trečiadieniai sunkiausi. Neatsipūsi. Tačiau kartu jie laimingi. Kartais. Trečiadienių visada laukiu. Dėl poros minučių. Vidurdienio. Ir apsitrinusiose kėdėse paslėptos šypsenos.

Ketvirtadieniai keisti. Man jie visada atrodo šilti. Ir radiatoriai čia niekuo dėti.

Penktadieniai. Ne tie. Kažko trūksta. Nebent sninga.

Sulaukt pabaigos. Sudėt lėkštes pagal dydį. Surast krepšį ir užrakint duris.

O savaitgalius… savaitgalius paaukot. Ir svajot. Taip, svajot.

Nors vienintelis tikslas dabar - užmigt. Ir informacija iš kelių lapelių tegu susigeria man į galvą. Tikėkimės pagalvė nebus per stora. Ir mokytoja rytoj nebus per pikta.

Ir kodėl savaitė tokia… dusinanti?

Arrivederci.

Neformatė. Žmonės, laikykimės.

Kitty,animal,cat,aweeeeeeeeeeeeee,cats,cute-50b3c7e4d9389a15478018abcdc221fd_h_large

Rodyk draugams

Šventinis įrašas, nostalgiškoms nuotaikoms užplūdus. Arba man jau vieneri.

Parašė neformate | 2012-01-15 02:16

365 dienos. Prabėgę tiek dienų, kaip aš nesijaučiau visiškai visiškai viena. Tiek dienų neformatė čia. Bloge, su jumis, su savo mintimis…

Taip, neformatės blogui 1-eri metukai!

[užsimaukšlina kepurėle, ir pradeda savo nostalgišką įrašą]

Tumblr_llysiqoymu1qcgyqko1_500_large

Taip. Turbūt tai bus vienas iš įrašų, kuriuose norisi pasakyti tiek daug, bet nėra tinkamų žodžių. Tai ir keista, ir džiugu.

Visų pirmą džiugu, jei perskaitysit. Nes ruošiuosi parašyti truputi.

Džiugu, kad turiu JUS (o tie jie, tai tikriausiai patys žinot kurie). JŪS, man neleidžiat verkti. Jūs apkabinat mane ”raštiškais” apkabinimais. Aš iš jūsų gaunu pačius pačius nerealiausius komentarus. Kai man sunku, aš žinau, kad JŪS esat, nereikia ir komentarų. Kai aš imu kaip išprotėjus rašyt nesąmones, sulaukiu ne ”Kas per nesąmonė???”, o ”Suprantu tave”. Kai aš nežinau ką daryt, čia gaunu geriausius patarimus. Geriausius palaikymo žodžius. JŪSŲ įrašai būna patys fainiausiai. Ir nors nekomentuoju, aš skaitau. JŪS ir protingi, ir stiprūs, ir įdomūs, ir gražūs, ir užjaučiantys, ir panašūs į mane, ir visiškai skirtingi, ir… Galima girti ir girti. Ir JUS, ir JŪSŲ blogus. Bet, kadangi mano, na mano blogo gimtadienis, tad užteks :D…

Taigi. Visas šitas metinis reikalas, kuris prasidėjo, kaip ”Šiaip, kažkas netelpa galvoj…” , o baigėsi tuo, kad rašau ir rašau. Ir manau, kad rašysiu.

Ir nors gal kam atrodo, jog esu ta, kuri tik zirzia, verkšlena ir yra vis kažkuo nepatenkinta… taip nėra. Tačiau rašyti juk dažniausiai sekasi ne tada, kai kvatoji iki ašarų ar valgai ledus lyjant lietui, skaitai gerą knygą, diskutuoji apie politiką arba toleranciją kitoms tautoms, ar geri karštą šokoladą rudenį ant tilto… Juk menas gimsta iš kančios, liūdesio akmirkomis… ir nors savo rašliavų menu vadinti nedrįsčiau ir neketinu, bet galiu patvirtint, kad rašyti man dažniausiai norisi kai būnu prislėgta, apsiašarojusi, apimta nostalgijos ar dar kokio brūdo… Ir gali būti, jog parašiau patį liūdniausią įraše visame savo rašymo laikotarpyje, o vėliau apsipyliau karštu šokoladu besijuokdama. Tai štai. Negalvokit, kad esu pesimistiškiausia pesimistė. Nesu. Na, o jei esu… tai ne visada (šypsaus)

Tai štai. Galiu pasakyti ir tai, kad niekas nežino (išskyrus brolį, kuris dar per mažas suvokt ką aš čia šitam bloge darau, na arba per protingas tai parodyt) jog rašau čia. Niekas ir nesužinos (labai labai tikisi). Nes kai netikėtai aptikau vienos blogerės blogą, kurią galima sakyti… žinau, pasijaučiau aptikta. Tai džiugu, jog nepažįstu tiesiogiai jos. Nebūtų aišku kažko TOKIO jei kas aptiktų ir nuuostų, kad neformatė, tai… tas ir tas žmogus. Nors tikimybė maža (mano vardą gal žino tik pora blogerių, kurie nesiruošia jo viešinti), bet vis vien. Juk kažkuriomis mintimis nesinori dalintis su visu realiai aplink mane egzistuojančiu pasauliu. Su žmonėmis, kuriais mataisi vos ne kiekvieną dieną…

O šiaip, lyg ir turėjau kažką gero pasakyti per šventinį įrašą, bet nelabai matyt gavosi. Tik tiek, jog nesigailiu nei vienos minutėlės rašant čia. Nei vieno žodžio. Nes rašau sau, ką galvoju/matau/jaučiu ir ką noriu arba norėčiau pasakyt. Buvo dienų, kai įrašai vienas po kito plaukdavo. Buvo ir savaičių tylėjimo. Ir vos ne atsisveikinimo įrašas su blogu. Buvo blogas.lt sistemos psichavimų ir noro išeiti į kitus ”namus”. Bet nedingau. Neišėjau. Nepabėgau. Rašiau. Rašau. Rašysiu.

Manau, jog visas šis 2011 reikalas, buvo pats geriausiai per metus. Ir bus vienas iš geriausių per visą mano (ilgą/trumpą/nuobodų/keistą/…) gyvenimėlį. Nesvarbu ar kažkada nustosiu rašysiu čia bloge, o gal sulauksiu kokio jubiliejaus, bet visada atsiminsiu jus. Atsiminsiu blogą. Savo blogą, kaip pirmą vietą kuri paskatino mane taip rašyti…

Kadangi jūsų tortu/saldainiais/šokoladu/arbatą ir meduoliais pavaišinti negaliu, tai gausite mielą paveikslėlį. Tokį, kaip aš švęsiu savo blogo gimtadienį. Su kapučinu/karštu šokoladu ir sausainiais.

Ačiū, kad skaitėt mane. Ačiū, jei skaitysit. Ačiū už daugiau nei 1600 komentarus!

Tradiciškai atsisveikinu…

Arrivederci.

Neformatė, linkinti gero vakaro, gero pirmadienio ir geros visos savaitės. Na, vienu žodžiu - gėrio.

Tumblr_lrwa8svgvf1qj9w2mo1_500_large

Rodyk draugams

Raktai. Ir amžius nesvarbus. Arba vėl grįžta seni pavadinimai.

Parašė neformate | 2012-01-12 23:32

Aš gyvenu.

Ir esu savaip laiminga. Džiaugiuosi šlapdriba ir šaltais ryžiais.

Nauju ir nepažįstamu žmogumi. [kokiu jis visad ir liks, bet tai visai visai nesvarbu]

Laimingomis knygų pabaigomis.

5 nenudrožtais savo pieštukais penale.

Arbata. Su citrina. Be jos. Su pienu. Be jo.

Pirmais mano gyvenime išsiųstais laiškais.

/Tu nejučia imi ir nusisuki nuo durų prie kurių anksčiau buvo prikalta kortelė - Mano gyvenimas. Tu ieškai kitų durų. Tačiau lentelės nebekali. Dar ne laikas. Ne taip greit. Bet tikiuos kadanors/

Sapnuoju. Vėl ir vėl.

Nebijau.

Nes gyvenimas… gyvenimas yra gyvenimas.

Ieškok. Šypsokis. Verk iš laimės. Tapyk. Skaityk. Juokis. Klausyk. Gamink. Valgyk. Tikėkis. Svajok. Kvailiok. Rašyk. Stenkis. Mylėk. Kvėpuok. Gyvenk. Gyvenk kol gali. Kol gali…

Arrivederci.

Neformatė. Pasiryžus nepamiršti pažadų.

Tumblr_kunvxxastw1qzdx8ko1_500_large

Rodyk draugams

Linkiu rytoj turėti gerą dieną tiems, kurie… nori ją pagaliau turėti. O jei esate ir taip nepataisomai laimingi, tai prašome neskaityti. Nes tapsite pataisomi.

Parašė neformate | 2012-01-10 20:01

Labas.

Aš visai gerai jaučiuosi. Visai. Esu beveik rami.

Ne.

Taip.

Ir viskas taip sukasi sukasi sukasi. Per daug spontaniškų nuotaikų.

Per daug ašarų buvo vakar. Per daug skaudėjo ir per daug skauda. Tiesa, padėjo vonia.

Bet juk negulėsiu vonioj ištisai?

O šokoladas man burnoj tirpsta, kaip prieš afrikos saulę. Štai vienas, du, trys… dešimt gabalėlių.

Rašiau šiandien dvi valandas rašinį. Tiesa, puse pamokos svajojau ir paišiau. Tada parašiau visišką nesąmonę ir išėjau.

Sako Protinga esi, turi jau suprast… juk supranti…

Nė velnio. Aš maža. Labai. Ypač kai reikia galvot.

Šypsena yra gerai. Tu šypsaisi - žmonės kartais nusišypso ir tau. Tiesa, gal ne tie kurie norėtum, bet nieko.

Man trūksta šokolado. Karšto ir ne. Bei knygų. Paprastų. Su kuriomis galėtum pamiršti kur esi.

Nes man reikia pamiršti. Pamiršti kai kurias geras akimirkas. Pamiršti žmones ir žodžius. Pamiršti, jog tai laikina, jog nieko nepakeisi.

Įpūskit man kas optimizmo ir šilumos. Nes šalta. Dėl to šalčio rodos imsiu ir dingsiu.

Tai štai. Ir gerklę skauduliuot pradėjo.

Tiesa, geras dalykas, ėmiau nekreipti tiek dėmesio. Į aplinką. Aplinkinius.

Noriu. Ramybės. Tamsos. Miego. Gyvenimo.

Išgriaukit tą bokštą!

Ir duokit vandens pagaliau.

Manau, man smegenų sloga.

Ir dar fotofobija, anuptafobija, filofobija ir nosofobija. Tiesa, bibliofobiją nemanau, kad turėsiu. Ir nereikia. Ir taip užtenka.

Bet iš tiesų tiesų tiesiausia tai, kad man kažkas negerai. Ir tai nepataisoma.

Tokia jau gimiau.

Žinot, įrašas be prasmės. Pavadinimas beje irgi. Linkiu geros dienos.

Arrivederci.

N. [atseit chemiją mokos]

Tumblr_lguheiavpz1qfgtobo1_500_large

Rodyk draugams

Ir byra smėlis iš laikrodžių, bandydamas sustoti.

Parašė neformate | 2012-01-08 22:40
Tyliai. Tarp puslapių šnarėjimo ir nežinios.
Ji pakyla ir nueina. Tamsoje.
Graudžiai verkia.
Nes nežino.
Užbrauktose eilutėse pasaulio pabaigos.
Ištrintos esmės.
Ir kenčia.
Jausdama tai, ko nekenčia.
Dūžta.
Ir byra smėlis iš laikrodžių, bandydamas sustoti.
Žvakės. Dega.
Kodėl palikai?
Užkasei. Pametei.
Dulkes.
Nežinioj.
Stengiasi išnirti į kitą krantą.
Pajusti vėją.
Susigniaužia ir vėl dužta.
Spektaklis baigtas. Galit nuleisti uždangą.

Arrivederci.

N.

Rodyk draugams

Liūdno vaiduokliuko sindromas.

Parašė neformate | 2012-01-04 23:24

Tik-tak. Tik-tak. Taip bus iki kokios 2 valandos nakties. Tada 2 valandas vartysiuos lovoj. Valandą pamiegosiu, tada įjungiamos gatvėje šviesos. Po beveik valandos užmigsiu. 9 ryto suskambus žadintuvui jį nutildysiu 3 kartus. Jis išsijungs. Pabusiu arba būsiu pažadinta 12-14 valandą. Linksma. O tada visą dieną vaikščiosiu - bastysiuos apsnūdus, tingi… iki vakaro. Ir nepadarysiu nieko ką pažadėjau padaryti per atostogas. Nieko gero. Neatrašysiu draugei dėl susitikimo, nes jėgų nėra. Neperskaitysiu privalomos knygos. Nesurasiu informacijos projektui. Nepiešiu. Nekepsiu sausainių.

Šalta. Noriu… nieko nenoriu. Gražinkit man mane.

Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_lw9gtxwrzd1qfy5gpo1_1280_large.

„Naktyje nemiga yra diskusija, bet ją lydi ne argumentų sankirtos, o be galo šiurpi būsena be minčių, pritrenkianti tyla“. Maurice’as Blanchote.

Rodyk draugams

Nebijok.

Parašė neformate | 2012-01-02 21:07

Muzika. Muzika. Muzika, kuri saugo. Kuri neleidžia paklyst.

4 piešiniai. Purvini nuo dažų marškiniai.

Mandarinų žievelės ant stalų ir keisti sijonai ant grindų.

60 rūbų išmestų. 1/3 spintos aidų.

Aš čia. Tikrai čia. Stogas čia. Čia.

3 minutės po vidurnakčio. Pamiršti. Ir vėl šypsais. Nors žinai, kad skaudės. Pamiršti. Gal kalti fejerverkai, o gal stiklinė burbuliukų. O tada lyg likimo ranka - sąskaita tuščia. Ir šypsaisi. Nes neskaudės. Daugiau nebe.

12  valanda. Aš dar lovoj. Pikti žmonės aplink slanko. Įsidedu cukraus daugiau nei visada. Bet arbata keliauja į kriauklę. Nėra noro.

Noriu pasisupt. Ir pajust artėjantį lietų. Ir šnekėt šnekėt šnekėt. O vėliau juoktis. Iki užkimimo. Noriu.

Kad ir kas nutiktų rytoj, mes turėjome šiandieną…

Arrivederci.

Neformatė. Ta, kuri pasiryžo.

4152536359_5ea3cb6908_large

Rodyk draugams