Brangus dienorašti,

štai ir atėjo ta pažadų diena. Diena, kai aš permetu akimis savo metus.

2011 liepa. 2011 rugpjūtis. 2011 rugsėjis. 2011 spalis… 2012 liepa.

Ir kas pasikeistė? Užaugau? Ne.

Tos pačios ašaros, tos pačios dramos ir tie patys brangūs, nors ir maži džiaugsmai.

Tik.

Nauja mokykla, nauji iššūkiai, nauji pažįstami. Senos (nebe)draugystės ir Jis. Bandymas pamiršti ir vėl prisiminimai. Būsimi ateities planai. Sapnai. Grįžimas namo ant pirštų galų ir šypsena užmigus. Ašaros ir atsisveikinimai. Su tais, kurie dar grįš ir tais, kurie išėjo amžinai. Pavydai ir pykčiai. Vaizdas, kad užaugau, bet dar ne. Atskleistos paslaptys ir beprotystės akimirkos. Nauji namai ir persikraustymas. Bet aš vis dar čia.

Regis niekas nepasikeitė, bet kartu viskas kitaip.

Nebežadėsiu sau būti geresne. Pamiršt Jį ir nustot būti naivia. Ar nebeverkti ir eiti ir kažką daryti. Nusikirpti plaukus (pagaliau) ir sustiprint draugystę su nežinia kuriais draugais.

Pažadėsiu tik viena. Būti savimi.

Be jokios apsimestinės stiprybės, makiažo ir kaukių. Tiesiog būti savimi. Ta, kurią kažkas beprotiškai myli ir kurios šiek tiek nekenčia.

Arrivederci.

Neformatė.

Tumblr_ltv68zijl01qftwqwo1_r1_500_large

Rodyk draugams