BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ne visada viskas išeina kaip tu nori

Parašė neformate | 2013-04-29 19:53

Kai kurie žmonės tiesiog nesuvokia, kokie svarbūs jie mums yra. Jie tarsi negirdi, nemato - kad ir kaip šauktum. Jie bėga į priešingą kelio pusę arba sėdasi dvejomis kėdėmis toliau. Jie išeina iš mūsų gyvenimų pamažu, tarsi specialiai, laukdami kaip reaguosime, kaip ilgai kankinsimės. Patys to nesuprasdami…

Ir kai regis viskas yra tobula. Tu bėgi, leki, šypsaisi ir būni tokia - kokia nori būti. Tik po to imi ir apsidairai aplinkui. Tuštuma. Tave paliko tie, kurie buvo amžinai šalia. Prieš visa tai. Visą tą amžinybę. O tie kiti, nespėjo tapti tais, kurie liktų.

Kas tada?

Tada kvėpuoji ir bandai gyvent toliau. Ir nesvarbu, kad niekam neįdomu ar pabudau.

Nebūsiu ta, kuri prašys pasilikt. Nebūsiu ta, kuri tau patiks. Kuri atsisės tau ant kelių, šypsosis ir mirksės priaugintos blakstienom. Kuri bus gražiausia iš gražiausių ir tobulų tobuliausia.

Tokiomis akimirkomis, praeitis atrodo tokia graži, lyg sapnas.

Bet judam į priekį. Šypsomės netikromis šypsenomis ir laukiam kas bus, kada ateis kažkas, kas pasiliks. Kam patiksiu tokia, kokia esu iš tikrųjų.

Beleką. Jaučiuos dabar viena

Arrivederci.

Ne/Neformatė.

Large

Rodyk draugams

sakau tau - sveikas

Parašė neformate | 2013-04-21 20:49

Sveikas,

aš laukiu lietaus

žinai, šiandien aš tariau velniop. Į visas tas smulkmenas ir didelius dalykus, kaip pavyzdžiui - kad aš tau nieko nereiškiu.

Juk kiekvieną kartą aš sakau - viskas. Čia pabaiga, dabar aš laisva ir lalalala. Nė velnio/

Vėl šypsenos. Vėl Labas ir vėl aš kažkur kitur. Ne ant žemės.

Visa tai rašiau prieš pora dienų. Su visomis emocijomis ir neaiškiu jausmu. Kažkur.

Bet koks skirtumas?

Aš ant žemės, bet viskas taip pat.

Tas jausmas, kai juokiesi ir dainuoji maaan… Kai aš pamirštu visusvisus dalykus, kurie nutiko. Kuriuos noriu pamiršt. Tomis akimirkomis aš būnu savimi. Laiminga, kokia norėčiau būti amžinai.

Akimirkos, kai aš ignoruoju aplinkinius, kai leidžiu tau elgtis kaip nori ir būti savim. Kai tu paleidi tokias dainas, kurios man patinka. Kai tu būni toks… Tikras.

Kai tu stovi man už nugaros ir aš žinau, kad šypsais. Kai matau aplinkinius žiūrinčius į mūsų pusę su šypsena. O aš vaidinu piktą, iš principo.

Ir viskas. Norisi bėgti, šypsotis. Norisi, kad tai tęstusi amžinai.

Kad nepaliktum manęs. Kad nesusirastum kitos. Kad neieškotum kitos…

Norisi, kad būtum mano. Nors tokiu niekada dar nebuvai…

Arrivederci.

Pagaliau pabaigusi šį įraš/laiškįįį - N.

Large

Rodyk draugams

du sieksniai pievos

Parašė neformate | 2013-04-18 16:48

Per stipriai įsikabinu į žmones. Kuriems esu niekas.

Bailė esu ir nemoku paleist.

Ir girdžiu kitų žodžius. Jaučiu, kai tu stovi netoliese.

Melas žudo. Stipriai smaugia ir graužia. Tikrai graužia kažkur giliai mano sąžinė. Seniai taip buvo.

Ir kai žmonės išeina iš gyvenimo, supranti. Kad kartais net stipriausi palūžta. Nesitiki vis dar.

Noriu pabėgt. Ir kad kažkas pagautų mane. Ir apkabinęs niekados nebepaleistų…

Kai silpna.

Arrivederci.

N.

ir nesustoja laikas dėl nieko, gyvenimas eina

Tumblr_mkv6szbmzt1sn66f4o1_400_large

Rodyk draugams

tais kartais

Parašė neformate | 2013-04-16 20:58

Kartais,
taip tik kartais,
mes džiugiai nustembame
atradę save.
Visiškai kitokius mus pačius.
Su užsisvajojusiomis šypsenomis ir tvirtais tikslais.
Kartais,
dažniausiai vakarais,
saulei leidžiantis,
mes bandome suprasti kur pabėga laikas.
Kartais
aš tikrai gailiuosi dalykų, kuriuos pasakiau.
Nes kartais žodžiai skaudesni už veiksmus.
Ir kartais aš tiesiog gyvenu.
Nesigailėdama nė vienos akimirkos.
Nė vieno išlydėto
nepažįstamo
žmogaus.
Kuris išsineša žiemą kartu su savim
/o gal tiesiog ištirpdo sniegą.
Ir man ištiesų patinka iššūkiai.
Kai turiu
stengtis,
jog nusišypsotum.
Nors kartais žmonės nesišypso.
Ir aš neturiu savo žmogaus.
Medis dar neužaugo.
Ir žinau,
tai pradžia.
Bet kartais,
vis dažniau šypsaus.
Supratus, kad kažkur esi tu.
Ir mes greit susitiksim.

Arrivederci.
Neformatė.

2013.04.16

Tumblr_lmz1p4p9291qf3nz7o1_500_large

Rodyk draugams

savaitgaliai

Parašė neformate | 2013-04-14 15:26

Savaitgaliai pilni melancholijos. Tvarkau kambarius ir braukiu lauk jau įvykdytas užduotis.

Sapnuoju keistas voverytes ir slėpiuosi senuose megztiniuose.

Daug bulvyčių ir pomidorų padažo. Kapučinas ir pledas su knyga.

Negrįškit.

Tylu.

Nenoriu grįžt į triukšmą. Nenoriu kalbėtis.

Tik miegoti miegoti miegoti.

Arrivederci.

Neformatė. Kai žiema pasilieka. Ir kai flashback’ai nustoja kankinti mane. Nors nenorėjau to visaivisai. Norma’liausiai.

Tumblr_ml5lwrhtip1s67qd0o1_400_large

Rodyk draugams

negalima

Parašė neformate | 2013-04-10 22:59

N O R I U  M I E G O !

Kavos pripildyti kūnai ir bėgantys atsiminimai. Užkimęs balsas ir ateities kūrimas. Nebenoriu - nebereikia.

Taupykim vietą - susipauskim. Apsikabinkim.

Arrivederci.

N.

Rodyk draugams

Šią akimirką. Ką jaučiu - tą rašau.

Parašė neformate | 2013-04-07 17:53

Pilna prieštaringų nuomonių verdanti jausmų lavina.

Kai pildosi norai ir svajonės. Kai išsikeliam sau tikslus, kurių regis neturėjome net slapčiausioje savo minčių kertelėje. Tarsi jie būtų atsiradę iš tos vietos, kur baigiasi pereinamoji linija. Bet ne vien tai.

Užkimęs balsas ir bemiegė naktis. Ir viskas turi vertę.

“Romantiškai” - nors niekad taip nesitikėjau.

Kovotoja esu, su ilgom kojom. Be komentarų.

Tik duok dar puse minutės. Ir du sausainius.

Su miglota ateitimi. Ne tik dėl norma’lių dalykų. Vasaravasaravasara… kurgi tu?

Arrivederci.

Visad. Visadvisadvisadvisad sugrįžtu čia. Kad ir kas nutiktų. Yey! Neformatė.

Tumblr_m3v3vfvfsc1r08qs8o1_500_large

Rodyk draugams

Kai išjungiam racionalų mąstymą

Parašė neformate | 2013-04-01 00:12

Mes norime būti tobuli ir patikti visiems. Mes rūkome, geriame ir naikiname save visais įmanomais būdais. Teisinamės yolo ir kišam visą tą brūdą į savo organizmą toliau dėl kelių laimės akimirkų. Mes vaidiname spektaklius, kurie sugriauna kitiems gyvenimus. Mes verkiame naktimis ir gailimės praleistų momentų. Mes norime būti tobuli. Mes įsimylime tuos, kurie sudaužo mūsų širdis. Mes matuojame gyvenimą pinigais. Kabinėjamės prie kitų trūkumų net jei patys tokius pat turime. Mes užsidedam kaukes išeidami iš namų. Tiesa, iš jų mes išeiname labai dažnai. Mes dalinamės nuotraukomis iš įsibėgėjančių vakarėlių, kad padarytume įspūdį sėdintiems namie. Mes slepiame savo tikras emocijas giliai viduje, nes nenorime būti įskaudinti ar nesuprasti. Mes keliame pavydo scenas. Mes savinamės daiktus ir žmonės. Mes nepasakom to, ką ištiesų galvojam. Mes neprisipažįstam, kad turim problemų. Mes gėdijamės netobulų dalykų. Mes verkiame vos prisiminę tą vietą… Mes dėl baimės atsisakom svajonių. Mes rašomės banalias mintis, kad kiti galbūt paguostų mus dėl nepavykusių santykių. Mes pykstame ant žmonių dėl jų pykčio, neišsiaiškindami to priežasčių. Mes skiriamės. Mes griauname šventes. Mes spjauname ant tikėjimo/Dievo/. Mes meluojame. Mes norim būt suprasti, bet nesistengiam suprast. Mes kuriame planus. Mes stengiamės laikytis normų. Mes kuriame taisykles, neleidžiančias mums juoktis garsiai gatvėj. Mes statome sienas nuo žmonių, kuriuos norėtume pažinti. Mes rašome. Aš ir Tu. Mes nekenčiame žmonių ir bėgame nuo minties, jog mes ir esam žmonės. Mes bandome pabėgti nuo savęs po nepavykusio vakaro.

Jau Balandžio 1-oji. Tad įrašas nebeįgauna rimtumo. Bet nesvarbu. Įrašą pradėjau rašyt kovą. Tebūnie.

Su Šv. Velykom visus. Linkiu vilties. Kuo daugiau vilties šitam gyvenime.

Arrivederci.

Neformatė. Nebent aš sapnuoju. Bam.

Tumblr_mkj2njye4x1s6d4cgo1_400_large

Rodyk draugams