BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

prieš 8 valandas. arba tik su pasąmone

Parašė neformate | 2013-10-31 02:51

Kartais aš bijau ir vėl nemiegu naktimis. Pirštais įsikibusi stalo kraštą - spaudžiu jį, kol pabala krumpliai. Skauda. Nežmoniškai skauda, kai bandai būti kažkuo - kuo nesi. Bandai pasikeisti. Tapti geresne. Neguodžia netgi tai, jog po skausmo bus geriau. Juk ir su spalvomis taip. Po juodos eina balta. Nemoku. Neišeina. Tapti kitokia. Naktimis miegoti. Nebeverkti. Ir nenustojant juoktis ir šypsotis. Nebūsiu aktore. Nebūsiu. Bet tikram gyvenime, jei šis tikrasis, suvaidinti džiaugsmą, nerūpestingą sugebėsiu. Bet kartais neišeina. Tada palūžti. Prabudus mėginu atgauti kvapą. Šaukiu tėtį. Verkiau. Nes visai nenoriu jo matyt. Bijau. Bijau, jog vieną kartą palūšiu. Ir nebeatsistosiu. Kaip suklumpu prie veidrodžio, pabyra tabletes, mane supykina ir aš apsimetu, jog nieko nenutiko. Nes niekas to ir nesužino. O kas lieka tik pas mus pačius - tai jau nėra realybė, tai kažkas kitkas. Bijau, jog pradėjau taip visko bijot.
Arrivederci.
Neformatė

Rodyk draugams

iš gyvenimo, taip mūsų dienos vadinasi sumoje// kažkada pasakysiu kokie brangūs jūs man buvot

Parašė neformate | 2013-10-30 23:57

Tu stipri ir tik Tu gali padaryt savas klaidas ir Tik Tu jas gali ištaisyt, Tik Tu nuspręst kada Tai - klaidos, o kada gyvenimo posūkis, kurio metu tiesiog reikia pristabdyti.

Arrivederci.

Neformatė. Kažkada aš tau pasakysiu labas garsiai. Nes dėl tavęs atsirado dar viena priežastis mylėti penktadienius.

yeah....

Rodyk draugams

:(: tarsi būtų skirtumas

Parašė neformate | 2013-10-28 23:36

Taip, aš beproto myliu šokoladą ir man beproto patinka gaminti. Aš kalbu pakeltu tonu, su tais kuriuos myliu. Aš vėl jaučiuos beviltiška žiūrėdama romantinę komediją 2 valandas ir beveik apsiašarodama gale. Taip, man reikia kažko tokio, kad būčiau laiminga, nes pati to kažko neberandu savo gyvenime. Aš nebenoriu daugiau turėti įsipareigojimų, pareigų. Aš pykstuuuuu. Taip beproto. Aš noriu apšaukt kažką ir leist sau išsiverkt. Aš dramatizuoju. Aš pykstu, jog nerūpiu kažkam taip labai, kaip norėčiau. Aš noriu neįmanomo. Noriu, jog pagaliau nustotume kraustytis. Noriu susitaikyt su drauge. Noriu, kad kažkas būtų dėl manęs. Noriu nustot galvot. Noriu studijuot mediciną, bet nestudijuosiu. Nežinau kodėl pasirinkau IT. Nežinau kas būsiu. Nežinau kuo noriu būti. Katinas pasakytų, jog tuomet galiu būt kuo tik noriu. Bet negaliu. Neperskaičiau “Hamleto”. Bijau, kai siurbliuoju kambarį ir išgirstu kažką. Žinau, jog su manim kažkas negerai.

Tai nėra atostogos.

Arrivederci.

Sameshitdifferentday. Neformatė.

Rodyk draugams

kai supranti, jog nieko nebesupranti. arba

Parašė neformate | 2013-10-17 17:17

Neregistruotas laiškas - todėl bijau. Kartais atrodo, kad norėčiau būt be proto. Nors visados sakydavau ir tvirtindavau sau, jog aš jo neturiu. Bet turiu. Nes nelaiminga aš esu. Jaučiu. Per daug mąstau, analizuoju ir kablelius visur dėlioju. Keisti man žmonės. Atrodo, jog prisirišti jie nemoka. Susitinki - šypsaisi, linkčioji ir tau tikrai, tikrai nė velnio jie nerūpi. Nors kažkada rūpėjo. Net labai. Bijau. Jog po daugybės juoko ateis ašaros. Bijau, kaip senučiukė drebėdama prie kapo. Bijau. Kai iš toli aš sumaišau tave. Kai regis klykianti aš pabundu iš sapno. Nes nemačiau tavęs ir negirdėjau. Žinau, kad po to tau bus geriau. Bet dabar. Dabar tiesiog sustoju ir bijau. Bandau suprasti kas man negerai. Bandau suprasti kas per jausmas manyje gyvena. Kai regis turi viską - o kartu nieko neturi. Jokio žmogaus, kuris kaip ramstis būtų. Galbūt tikiuos per daug. Bet neišeina pasikeist. O gal aš per mažai stengiuos. Elgiuos kaip cinikė nesveikindama tavęs. Žvilgsniu aprėpiu ežerą ir saulę. Girdžiu, jaučiu, kad čia man nevieta. Tačiau nebežinau kur eiti. Nebežinau dėl ko turėčiau stengtis. Dėl suvaidinto nuoširdumo ar užuojautos to lašo. Žinau, hiperbolizuoju viską. Tačiau nemoku aš kitaip. Arba nustojau stengtis.

Arrivederci.

Kai viskas (ne)gerai. Neformatė.

.

Rodyk draugams

gyvenimas be instrukcijos, visi mes klystam

Parašė neformate | 2013-10-15 22:34

Niekada nemaniau, kad taip pasakysi, bet kartais ir malonių dalykų būna per daug. Ne apie saldumynus aš čia. Tiesiog. Kai užsiimi mėgstama veikla ir būm - jos turi per daug. Ir tai gaunasi nebemalonumas - o darbas. Tingiu dirbti.

Tai štai.

Pasiilgau  rašymo. Pasiilgau laisvų vakarų su arbatos puodeliu. Pasiilgau rytų, kai pabudus žinodavau, jog galiu gulinėti kiek širdis geidžia. Pasiilgau lietaus. Kai visi aplinkui burba nepatenkinti ir šlapi, o aš tyliu. Neprieštarauju ir nesiginčiju. Leidžiu lietui lyti.

Pavargau būti atsakinga, priklausoma, nervinga, kitokia. Norisi plaukti su mase, norisi leisti laiką taip kaip man norisi. Norisi atsiriboti nuo visko. Ir būm, mintis nusileidžia, jog - o kas man draudžia elgtis taip, kaip noriu? Įsipareigojimai ir tai, jog prieš pora mėnesių aš to tiesiog troškau. Kvėpavau - gyvenau tuo. Atsakymas paprastas - laikas suaugti.

Kad ir kiek kas keistųsi - vienas dalykas išlieka toks pat. Įėjus pro duris aš ieškau tavęs. Išeinant akimis ieškau tavo vietos. Pastebiu tavo šypsena. Žinau, tu laimingas. Išgirdus klausimą - kas jis - širdies kamputyje randu tave. Tokį, kokį pažinojau. Ne tą pasipūtusį, nesisveikinantį, daug draugų turinti, egoistą. Ir skaudu. Kad ir kas ateitų į mano gyvenimą - kad ir kieno šypsena nušviestų dieną - vakare, tu būsi tas, apie kurį pagalvosiu prieš užmigdama.

Aš laukiu lietaus.

Arrivederci.

Neformatė. parašiusi turbūt pirmą gyvenime tikrą laišką.

Lauk.

| Tumblr

Rodyk draugams