Trūksta drąsos prisipažinti, kad klydom. Tada, kai iš tiesų klydom ir tada, kai tiesiog reikia tai pasakyti. Trūksta ilgų ir nuoširdžių apkabinimų po valandos ašarų. Trūksta supratimo, kad mums nieko netrūksta. Trūksta laimės šalia. Trūksta karamelinių saldainių. Trūksta meilės, kurios nesugebam priimti ir kuriai nesugebam atiduoti savęs. Trūksta laiko. Laiko paskambinti, parašyti, prisipažinti ar tiesiog padaryti nepadarytus darbus. Kantrybės. Trūksta sau paties suteiktos galimybės sustoti, o nepabėgti. Trūksta žinių. Trūksta gerų, tikrų knygų. Ir filmų. Arba laiko jiems. Trūksta tikrumo. Trūksta nosinių paverkus. Trūksta ledų, į kuriuos galima būtų verkti. Trūksta draugų. Tų tikrų, kurie pamiršta principus ir tiesiog parašo, kada nori. Kurie yra nepriklausomi, suteikia laisvės, tačiau juos bet kada gali rasti šalia. Trūksta draugų, kurie užsimestų ant pečių ir neštų tave besijuokiančią tolyn. Ir neįsimylėtų tavęs. Trūksta lietaus barbenančio į stiklą. Trūksta motyvacijos. Trūksta tikrų pokalbių. Trūksta veiksmų, kai žodžiai pasilieka viduje, o mintys pakimba ore ir viskas plėšosi. Trūksta ramybės. Trūksta noro judėti pirmyn. Trūksta jausmo, kad esi reikalinga. Kad tavęs ne tik nori, bet tavęs reikia. Trūksta savigarbos. Akiplėšiškumo. Tikrumo. Prisirišimo. Trūksta cukraus arbatoje. Trūksta ugnies židinyje. Trūksta raidžių žodžiuose. Trūksta oro plaučiuose.

Daugybe dalykų. Ir šitą sąrašą galima braukti. Galima papildyti. Galima rasti save ir galima įrašyti. Arba išbraukti.

Trapus ruduo. Su daugybe visk(i)o.

Tiesiog nepaleisk manęs. Net jei aš norėsiu išeiti

Su begaliniu atodūsiu, vėl čia,

Neformatė.

(100+) Tumblr

Rodyk draugams