BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

žodžiai kartais yra nesusipratimų šaltinis

Parašė neformate | 2016-05-22 19:22

Viena iš pagrindinių vertybių man yra laisvė. Ir ne, dabar aš nekalbu apie tėvynės laisvę.

Kalbu apie tą, kurią turim beveik visi, bet naudojamės tikrai ne kiekvienas. Nors suteikiam mes ją patys sau.

Aš laisva, kai galiu sakyti tai, ką galvoju. Galiu parodyti tai, ką jaučiu.

Vakar kalbėjausi su vienu man svarbiu žmogumi. Tas žmogus negali būti laisvas. Nes bijo likti vienas. Bet žinom, jog jam tereikia išlaukti šį periodą.

O Tu man leidi būti laisvai lyg pavasario vėjui, kuris suvelia merginoms plaukus vos išėjus iš namų. Visada. Tu gąsdini, bet nepalieki. Tu prieini. Apkabini, net jei sakau paleisk. Tu išlauki.

Tada, kai aš šaukiu ir išverkiu visų pirmadienių ašaras.

Tu tik apkabini ir pasakai, jog esam durniai.

Ir aš vėl žinau, kad viskas bus gerai.

Neformatė.

Rodyk draugams

Einam tinginio ir arbatos

Parašė neformate | 2016-05-20 19:43

Kartais draugystės pabaiga nereiškia santykių pabaigos. Žodžių žaismai, kurie sukelia šypseną. Planai, kurių pasikeitimai džiugina, o ne liūdina gana keisti nutikimai. Net jei kuriam laikui saulė patekėtų mums ne tuo pačiu metu.

Braškės, tortai ir ledai. Tokie rytai yra gerai.

Pritrūkau žodžių.

Tu niekada nebebūsi vienas. Ir kai žiūriu į tave - žinau, kad aš taip pat. Tada, kai dainuoji, o muzika leidi taip garsiai, jog tavo balso nesigirdi, bet iš lūpų suprantu, kad nemoki visų žodžių. Tačiau tai nesvarbu. Svarbu tai, ką matau, ir ką jaučiu. Nustoju bijoti gyvenimo, o išsigąstu tik kai esu apversta aukštyn kojom.

Ir noriu, jog vestum mane iš proto visą gyvenimą.

Patyrusi vieną gražią pavasario dienos pasaką -

Neformatė.

Rodyk draugams

senai aš viena šitoje minioje

Parašė neformate | 2016-05-16 22:40

Metai turi 365 dienas. Diena turi 24 valandas. Valanda 60 minučių. Per metus turim apie daugiau nei 30 milijonų jų. Čia šiaip, matematiniai pasvarstymai.

O mes taip švaistom laiką. Nesukam iš takelių į takus, o iš jų į kelius, nes bijom. Bijom pokyčių, išlipt iš komforto zonos. Bijom likt nesuprasti.

Kodėl man turi būti juoda arba balta, nors taip žaviuos pilkuma?

Tu nebesakai, jog pasiilgai. O aš vis dar noriu tai girdėti. Man nebeužtenka žinoti.

Nebeužtenka žinoti ir jog viskas bus gerai. Noriu, jog būtų dabar. Ir jei tai mažos mergaitės užgaida, tebūnie aš maža mergaitė.

Nebenoriu kaupt visko. Gal laikas būtų paspausti mygtuką „ištrinti“?

Ne tam, kad judėčiau pirmyn. Tam, kad nustočiau gręžiotis atgal.

Iki.

Neformatė.

Rodyk draugams

Kaip taip gali būti, kad šitaip tyliai viskas baigės?

Parašė neformate | 2016-05-11 20:18

Tas jausmas, kai nėra jausmo. O nueini nusnausti pusvalandžiui, o pabundi po keturių valandų. Žadintuvui nuskambėjus.

Kada žinau, jog pasimatysim mėnesio pabaigoje, nes abu turim principų. Ir savus darbus.

Kartą aš paklausiau draugės, kaip susitvarkyti su žinojimu, jog artimas žmogus darosi nebe toks artimas? Kada žinau, jog viskas pasibaigs?

Atsakymas kurį gavau nenuramino manęs.

Nes aš žinau, jog tolstam mes, kaip traukiniai. Žinau, jog susitiksim dar ne kartą, nes bėgių nėra tiek daug, o ir stotelės nesikeičia. Bet nebe taip bus, kaip abu įsivaizduojam, jog turėtų būti.

Noriu viską mesti, bet kaip tu ir sakei - nemesiu.

Tačiau kur eiti toliau, niekas nepasakys.

Kaip taip gali būt, kad mes jau svetimi,

Pro langus krinta snaigės…

Au revoir,

Neformatė.

Rodyk draugams

beviltiškas

Parašė neformate | 2016-05-10 01:22

Ir tu juk žinai, apie ką aš galvoju tokiomis naktimis. Apie turimą, ir visus turėtus. Net jei jie nenutuokia, jog buvo mano. Nors trumpam.

Visus labas ir sudie, graži šypsena ir suknelė. Visus prisilietimus - tyčinius ir netyčinius.

Kada tu miegi, aš galvoju. Ar ilgai dar truks abejonės? Ar galėčiau išplėšt viską ir išmest kaip popieriaus lapą?

Tačiau negaliu. Ir apie tai nesvajoju.

Per daug myliu, sakau sau tyliai.

Ir sustoju. Ar žinau kas yra tai? Ar buvau kada tai patyrus?

Šito neklausiu. Nes žinau, jog esu.

O tu, turbūt miegi. Nors ne, tu neini gulti anksti. Turbūt rašai ir juokiesi. Bandau pakelt savo ego. Juk ne ūgis, o smūgis svarbiausia, ar ne?

O tu, nežinau ką galvoji… Nepažįstu tavęs, nors pažįstu ilgiausiai. Ta plonytė riba, tačiau visko pradžia. Kuo tu būsi užaugęs? Ir išvis ar užaugsi? Nežinau. Ir šiąnakt aš žinoti nenoriu.

Tu, vis kvieti kavos. O aš tyliai svajoju, tačiau vis sakau ne. Ir žinau kodėl. Nes kalbi. Nekalbėtum, ištverčiau. Bet deja. Nors nesigailiu nieko.

Ir visi kiti, jūs turbūt dabar miegat. Šukuojat plaukus į kitą pusę, nei tada, kai šypsojotės man, tarsi būčiau aš visas pasaulis. Rašot kitom. Ir kitų sukneles jau skaičiuojat.

O aš sėdžiu viena kitoj pasaulio pusėj. Be tavęs, mano meile. Ir kvailai dar vyliuos, jog ištversim. Jog išgirsi, ką aš tau sakau tomis naktimis. Jog pakelsi laiku ir ištarsi - esi nuostabi.

Juk lengviau pamilti tave dar sykį, nei užglaisčius ledais - pasinerti į naują pavojų.

Vis dar čia.

Neformatė.

Rodyk draugams