BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

protezavimas

Parašė neformate | 2017-01-20 01:50

ir pabundu vidury nakties. po sapno. ir prisimenu tavo žodžius, kad antrą kartą nebandysi, o aš pasigailėsiu. žinojau, kad dėl pirmo tu neklydai. tik tada nežinojau, kad dėl antro suklydau aš.

//perkam bilietą į vieną pusę?

labanakt.

window, sun, and vintage image

Rodyk draugams

18/365 svarbi diena

Parašė neformate | 2017-01-18 17:02

Kiekvienas metų laikas kitoks. Ir kiekvienais metais vis skirtingas. Ši žiema kitokia ne vien todėl, kad prabėgo vieneri metai nuo praeitos žiemos, ar pora metų nuo užpraeitos.

Kitokia, nes mes kitokie. Nežinau ar tik man, bet vis dažniau užplūsta apatijos šešėlis. Ir nesuvokiam, kad daugiau nebus tokios žiemos. Nebus mūsų tokių. Nebus ir jūsų. Gal šitos mintys iš skubėjimo, o gal iš vėlyvų rytų ir trijų paklodžių lovoje. Gal iš vienišų popiečių ir atvėsusios kavos?

Ir kartais, galbūt tokiais momentais, nereikia knistis galvoje ir ieškoti įvykių, problemų. Galbūt reikia sustoti, prisiglausti prie kito vėsaus kūno ir užsimerkti.

Gal žiūrėti serialus ir bandyti gyventi kažkieno kito gyvenimą? Virti troškinį iš to, ką turi ir nebėgti į parduotuvę? Nelaikyti gražiausių lėkščių iki artimiausios šventės, o švęsti dabar?

Plaukti. Ir skaičiuoti dienas, suprasti, kokia stipri esu, ir kiek nedaug liko. /net jei reiktų neskaičiuoti

Šviečia saulė. Šiandien pamiršau tai, ko bijojau.

cabin, forest, and germany image

Rodyk draugams

prisimink mane

Parašė neformate | 2017-01-13 01:31

O prisiminimai prisėlina taip tyliai. Tu nežinai, net negali nujaust kada jie užsuks. Nepasirašo jie jokiose darbo knygose, nepalieka lapelio ant šaldytuvo, neatsiunčia priminimo į jokį socialinį tinklą. Jie prisėlina iš nugaros ir lėtai uždeda savo rankas ant pečių.

Ir prisimeni tada. Lyg būtų pajungta elektros srovė. Visas naktis, visas žiemas. Vasaras ir šlapius batus. Arbatas su daug cukraus. Visus juokus ir pokalbius. Šviesas, uždangas ir jaudulį. Visas akis ir emocijas. Net šiurpas pereina per kūną, kiek daug visko kaupia tie prisiminimai.

Lyg krepšiai iš stebuklingos pasakos. Sutalpina visus juos. Ir keista, bet net po šitiek laiko visi jie savotiškai brangūs. Visų jų dėka, esu tokia, kokia esu.

Bet jei susėstume dabar visi kartu prie vakarienės stalo, turbūt sėdėčiau ir kvatočiaus.

Einu atsidarysiu vyno.

Prie stalo šįvakar aš viena.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „evening table tumblr“

Rodyk draugams

švelnus paradoksas

Parašė neformate | 2017-01-09 01:19

Nemėgstu bėgioti, tačiau visada beproto svajoju kaip bėgu ir pabėgu.

Šįkart įsivaizduoju mažą namelį kažkur miške. Ir miškas negali būti bet koks, net jei žiema. Miškas spygliuočių ir visada tik spygliuočių. Ir gerčiau spanguolių arbatą su vilnonėm kojinėm ant mano ne moteriškų per didelių pėdų. Ir degtų žvakės, o radijas gaudytų tik vieną stotį. Būtų maišelis riešutų ir džiovintų obuolių. O pusryčiams kepta kiaušinienė su šviežia duona. Nes tiesiog taip būtų.

Ir kažkas būtų šalia. Kvėpėtų jis nupjautais medžiais ir cigaretėm. Nes taip vaikystėj kvėpėjo tėtis. O aš galėčiau ir toliau būti su vilnonėm kojinėm ir plačiu megztiniu.

Ir lytų lietus. Nes visose fantazijose turi būt šlapia galva.

Einam miegoti. Nors darbai ir kvėpuoja į nugarą.

Vis dar beproto. Neformatė.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „house in the woods tumblr“

Rodyk draugams

o mėnulyje viskas kitaip

Parašė neformate | 2017-01-03 21:38

Mes esam patys paprasčiausi žmonės. Visi sakom, kad mes esam kitokie, o iš tiesų esam vienodi. Nes vienas plius vienas visad bus du. Net jei du kart du bus penki.

Ir grįžtu čia turbūt jau tik dėl savęs. Gal kadaise rašydavau, nes laukdavau, jog kažkas perskaitys, pasakys, jog jaučiasi taip pat kaip aš, kad rado kažką. O dabar… dabar turbūt viskas kitaip. Rašau, nes reikia man. Nes jei neparašysiu galiu sprogti, kaip kiaušinis mikrobangėje. Net jei visur nupieštas ryškus paveikslėlis, jog negalima kiaušinio dėti į šaldytuvą.

Tad aš kaip tas kiaušinis. Kartą per mėnesį, ar per du, mėginsiu patekt į mikrobangę, net jei žinau, kad sprogsiu. Tačiau dar nesprogau. Kadangi mūsų, paprastų kiaušinių niekas į mikrobangę neįleidžia. Gal ir gerai? Juk kartais norim per daug keistų dalykų.

Visada visada klausausi kitų istorijų, kai pati jaučiuosi švelniai tariant nekaip. Kad išgirsčiau, jog kažkam yra blogiau. Keistas įprotis, nes visad sakau, jog mūsų bėdos mums visad yra pačios didžiausios. Ir dar dėl to, kad kol kas patenku tarp žmonių, kuriems sekasi ir kuriem stipriai tariant sekasi kaip. Tad matyt reiktų atsisakyti šio įpročio.

Kalbant apie keistus dalykus, aš verkiu dabar. Dėl gyvenimo, dėl žmonių. Ir turbūt keisčiausia, jog šiandiena nieko nenutiko. Turbūt keisti kai kurie žmonės. Laikosi įsikibę praeities ir šniurkščioja dėl dalykų, kurių nepakeisi. Ir kuriems ašaros nepadės. Tačiau turbūt aš verkiu dėl savęs. Šiandien tik dėl savęs. Pravalyt akis reikia, kaip pasakytų viena mano teta. O dėdė sakytų - mažiau į tualetą lakstyt reiks…

Norėčiau išvažiuoti į pietus. Nors Lietuvoje žiemos dar beveik nebuvo - sušąlau. O gal vėl prabudo tas troškimas bėgti? Tiesiai, kur akys mato.

Bet juk taip nemoku. Nemoku paleist, nemoku pamiršt ir nustot stengtis dėl tų, kurie to neįvertina.

Likimas ar atistiktinumas Tave sutikt tris kartus per dieną? Net jei visada sakydavau: niekada o niekada… Ir net tada, jei tai buvo pernai.

neformatė. neseksualiai užkimus.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „black and white photography bath“

Rodyk draugams