Ir man nesinori kalbėt. Nesinori žiūrėt Tau į akis. Nesinori nieko šalia. Nenoriu vyno, nenoriu cigaretės, nenoriu draminio scenarijaus savo gyvenime.

Noriu pamiršt. Velniškai noriu pamiršt viską, kas nutiko pernai. Ir paniškai bijau. Bijau, kad niekad nepamiršiu. Kuo labiau bijau, tuo daugiau galvoju. Kuo daugiau galvoju, tuo mažiau suprantu, koks mano vaidmuo.

Ir lyg deja vu persmelkia. Vėl tie patys renginiai, tie patys įvykiai. Žmonės. Ir Tu. Ir ta. O juk ir šįkart pavasaris mums prasidėjo lyg renesansinis atgimimas… Tada galvojau tą patį. Viskas nuostabu, nepakartojama ir vis geriau. Ir rašiau čia, kuomet abejojau. Ir negaliu sustabdyt gumulo, kuris užstrigęs gerklėje, tačiau prasiveržia ašarų pavidalu, kuomet pagalvoju, jog buvau teisi. Teisi, rašydama čia. Teisi, verkdama per tą koncertą, lietui lyjant. Ir smerkiau save, kad abejojau Tavim. Mumis. Juk mums lemta būt kartu. Juk mes viską galim ištvert ir neturiu pagrindo abejonėms.

Noriu žinot kodėl… O tu vis dar neatsakei.

Kodėl? Ko tau trūko? Kodėl įskaudinai mane?

Ko trūksta man šitam tobulam pasauly, kad stovėdama prieš veidrodį aš prisimenu kiekvieną Tavo parašytą žodį? Kaip man Tau pasakyt, kad aš nesugebėsiu to pamiršt? Kaip man pasakyt, kad nemyliu Tavęs ir noriu Tave paleist, jei myliu taip, kad atrodo, jog pritrūksiu oro vien rašydama tai?

Kaip man išmokt ramiai miegot naktim?

Kaip man atleist tau? Kaip priverst save pamiršt viską?

Prašau, pasakyk.

/o pavasariai vaikystėj buvo daug gražesni

N.

grunge, road, and dark image

Patiko (5)

Rodyk draugams