„Prie tamsos - daugiau drąsos“, - išgirdus visad imdavau kikenti. Draugės pasakodavo apie tai, kaip pasislėpusios pabučiavo berniuką kažkur palėpėje, kažkas pažiūrėjo filmą, kuri tėvai draudė žiūrėt, kažkas perskaitė sesės dienoraštį. Juokinga. Maži dalykai, bandymai suaugt. Tamsoj.

O dabar nebejuokinga. Dabar suvokiu, kad naktį pasakom dalykus, kuriems diena būna per šviesi. Kad padarom dalykus, kurie įskaudina kitus. Ir tai nepadeda užaugt, nes jau užaugę esam. Nors elgiamės dar kaip vaikai.

Juokinga. Kad visgi, ar diena, ar naktis, mes nebesusikalbam. Mes girdim vienas kitą, tačiau nesugebam išklausyt. Ir jau pamiršom, kad stengtis reikia kasdien. Kad neužtenka paklaust kaip tu, kaip diena ir ką veiki.

Ir sunku. Bet nieks nesakė, kad bus lengva. Tačiau kada atrodo, jog ridenčiau akmenį į kalną, kuomet tu sėdi viršuje ir nustumi mane… Tuomet sunku.

Prisideda ir vėjas, kurio šuoruose girdžiu balsus, kad nepavyks, nustok stengtis. Bet aš vis dar bandau. Bandau išgirst ir jūrą. Juk pažadėjau.

Tačiau juk pažadas nieko vertas, jei jo laikausi tik aš, tiesa?

Ant šitų sūpynių vienas nepasisupsi. Vėjo neužteks.

Sėkmės.

N.

alternative, cool, and cry image

Patiko (4)

Rodyk draugams