Aš tokia pavargus. Žinau, skųstis nesveika ir pam param.

Nesiskųsiu.

Na gerai, skųsiuos.

Bet tik šiaip. Nes dar neatsikračiau minties, jog pasiskundus pagerėja. Bent trumpam. O man nedaug ir tereikia.

Bet atsikratysiu, kai nebūsiu tokia išsekus. Kai pagaliau dings skausmai, vaistai ims veikti, krūvis sumažės, problemos dings.

Pavyzdžiui mane pakelia ryte, pavėluotai beje. O aš negaliu pasikelt. Ne vien, jog negaliu, bet nenoriu. Naktimis nemiegu, o rytais nenoriu išlipt iš lovos, nes išlipus dings noras miegoti, kad ir būtų proga. Vėl ateis ta Nemiga, kuri atneš viską kas blogą ir dar + patamsėjusius ratilus po akim.

Štai pavyzdžiui šiandien visi skubėjo labai labai. Ir vien dėl to, kad esu ant to pačio bėgimo takelio - skubėjau ir aš.

Tiesa ir juokiausi šiandien… Daugiausiai iš savęs, bet… nebuvo taip blogai.

Aš filosavau. Rimtai ir… apgailėtinai. Siūliau išeitį kitam žmogui, nors išeitis reikėjo man.

Šokau. Ir tai buvo siaubinga… -.- (nepalyginsi su pingvinukais…)

Aš šlapau lietuje. Ir tuo džiaugiausi. Nesvarbu, jog galėjau pasigaut plaučių uždegimą. Nesvarbu šlapios kojos ar keisti žvilgsniai, aš jaučiau lietų.

O vėliau drebėjau vonioje… Sugebėdama, kaip šis kačiukas, vos pakelt leteną…

O šiaip aš visiškai nieko nenoriu pasakyti. Ieškojau paveikslėlių ir stūmiau laiką. Nes… valgyt nenoriu, dingo apatitas. Neužmiegu. Nenoriu mokytis. Jaučiuos pavargus. Vaistai nepadeda. Aplink mane (ne man…) vienos problemos.

Bet gyvenimas gražus. Nors tik trumpam, bet gražus.

Arrivederči.

Tapusi kiek pavargus, bet pozityvesnė… neformatė…

P.S. Tiesa, ir dar belakstanti su fotoaparatu, kaip koks Zurgas.

P.P.S. Padovanokit man nebe rudenio rytus, o miegą. (baisiai pavydžiai bespoksanti į Pikačiu)

Patiko (10)

Rodyk draugams