BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šiandien aš turiu tą truputi, kurio visiems trūksta iki pilnos laimės.

Parašė neformate | 2012-02-26 15:46

Man patinka pjaustyt duoną. Patinka išpilt kavą. Cukrų. Užuost cinamono kvapą ir įsivaizduot, kad kepu sausainius. Vaikščiot po šaltas grindis. Laikyt rankose gitarą ir negrot. Pykt, nes namuose niekas nesupranta, jog lėkštes reikia dėti pagal dydį. Išsivirt vermišelių/sriubos iš pakelio ir stebėt varnas pro langą. Dėliot akmenukus. Pravert langą ir juoktis. Susitvarkyt kambarį lyg kažko laukčiau. Vaikščiot susivėlus. Įsivaizduot, jog esu ne viena. Žiūrėt serialus apie gydytojus iki 3 ryto. Gert diasparolį. Suktis ratu iki tol, kol katytė pradės lakstyt paskui mane. Klausyt liūdnų dainų. Įsivaizduot, jog kažkada, kažkurį trečiadienį aš jį užkalbinsiu ir jis bus toks, koks turi būti. Patinka sėdėti su balta suknele valandų valandas. Išsitept guašu. Žaist su spalvomis. Stebėt linksmus kačiukus. Ir gyvent. Su mažais, bet pačiais svarbiausiais dalykais širdy. http://www.youtube.com/watch?v=BiLp1AqtIwI&feature=related

Arrivederci.

Linkinti jums pačios geriausios savaitės - N.

Tumblr_lzr4alrsqd1r25cogo1_500_large

Rodyk draugams

Tik tak. Tik tak. Pardavinėjama nemiga. Su didžiuuule nuolaida.

Parašė neformate | 2012-02-24 00:39

Aš tokia pavargus. Žinau, skųstis nesveika ir pam param.

Nesiskųsiu.

Na gerai, skųsiuos.

Bet tik šiaip. Nes dar neatsikračiau minties, jog pasiskundus pagerėja. Bent trumpam. O man nedaug ir tereikia.

Bet atsikratysiu, kai nebūsiu tokia išsekus. Kai pagaliau dings skausmai, vaistai ims veikti, krūvis sumažės, problemos dings.

Pavyzdžiui mane pakelia ryte, pavėluotai beje. O aš negaliu pasikelt. Ne vien, jog negaliu, bet nenoriu. Naktimis nemiegu, o rytais nenoriu išlipt iš lovos, nes išlipus dings noras miegoti, kad ir būtų proga. Vėl ateis ta Nemiga, kuri atneš viską kas blogą ir dar + patamsėjusius ratilus po akim.

Štai pavyzdžiui šiandien visi skubėjo labai labai. Ir vien dėl to, kad esu ant to pačio bėgimo takelio - skubėjau ir aš.

Tiesa ir juokiausi šiandien… Daugiausiai iš savęs, bet… nebuvo taip blogai.

Aš filosavau. Rimtai ir… apgailėtinai. Siūliau išeitį kitam žmogui, nors išeitis reikėjo man.

Šokau. Ir tai buvo siaubinga… -.- (nepalyginsi su pingvinukais…)

Aš šlapau lietuje. Ir tuo džiaugiausi. Nesvarbu, jog galėjau pasigaut plaučių uždegimą. Nesvarbu šlapios kojos ar keisti žvilgsniai, aš jaučiau lietų.

O vėliau drebėjau vonioje… Sugebėdama, kaip šis kačiukas, vos pakelt leteną…

O šiaip aš visiškai nieko nenoriu pasakyti. Ieškojau paveikslėlių ir stūmiau laiką. Nes… valgyt nenoriu, dingo apatitas. Neužmiegu. Nenoriu mokytis. Jaučiuos pavargus. Vaistai nepadeda. Aplink mane (ne man…) vienos problemos.

Bet gyvenimas gražus. Nors tik trumpam, bet gražus.

Arrivederči.

Tapusi kiek pavargus, bet pozityvesnė… neformatė…

P.S. Tiesa, ir dar belakstanti su fotoaparatu, kaip koks Zurgas.

P.P.S. Padovanokit man nebe rudenio rytus, o miegą. (baisiai pavydžiai bespoksanti į Pikačiu)

Rodyk draugams

Padovanokit man lietingus savo rudenio rytus.

Parašė neformate | 2012-02-21 02:25

Labas… 1 valanda nakties.

Todėl kad 1 valandą ir dar nakties galiu leisti sau parašyti baisiausiai nerišlų ir nesąmoningą įrašą.

Taigi.

Aš nežinau ko aš noriu. O pagal visus jau laikas būtų man žinoti. Turėti tvirtą pagrindą ir + 1 atsarginį variantą. Variantą B. Nors mane tenkintų ir daugiau raidžių, t.y. variantų, bet taip bus tvirčiau.

Gavau begaaalo daug pagyrimų šiandien. Ir… ir jaučiuos tokia…. hm. Tiksliau bijau. Bijau, jog imsiu ir nuvilsiu tuos visus žmones. Ir dings mano šilta šypsena, atsakomybė, užsidegimas, kūrybingumas… ir visas mielas veidas. Tai gali būti tik viena klaida ir viskas. Bet aš ištversiu. Tai irgi sakau ne aš, o buvo pasakyta. Man.

Pavargau. Kiek fiziškai, tiek ir emociškai.

Skauda pėdas. Nežinau ko trūksta. Dabar netiktų posakis, - ne smegenų tikrai. Nes jų irgi neprošal būtų įsikrėst.

Ir galvą. Raumenis. Nepamiegu.

Bet nemirštu, taigi.

Štai sėdžiu apsikabinus vadovėli ir tiek.

Ir nežinau. Nežinau nežinau nežinau.

Kartais tiesiog norisi naujos vietos. Palikt viską kaip yra ir išeit. Pasileist susuktą kuodelį, išsimaudyt vonioj ir pabust šiltą, bet lietingą rudens rytą. Matyt šviesas už lango. Gert arbatą verandoj/balkone. Tiesa, pirmiau iš kur nors jį gauti, bet tai nesvarbu. Turėt tai ką noriu, o ne tai ko nori švietimo sistema, mama, antroji aš ir dar daugybe asmenų.

Bet aš ne tokia. Tiksliau 2 aš ne tokia. O 1 aš nebūtų, jei neturėčiau 2, taigi tenka taikytis.

Ir… pavargau. Būti tuo kuo reikia būti. Aš tiesiog per silpna tam pasipriešint.

Aš turiu tiek norų. Tiek dalykų, kuriuos ne reikia, o aš Noriu padaryti. Dalykai, kuriems nežinia ar kada bus laiko…

Padovanokit man daugiau laiko… prašau.

Arrivederci.

Skanių blynų linkinti ir šiek tiek pavasario pasiilgusi - Neformatė.

Tumblr_l19pvw4zxn1qzisqyo1_400_large

Rodyk draugams

Apatiškai šiandien. Tik sniegas girgžda po kojom.

Parašė neformate | 2012-02-18 18:18

Įdomu kodėl man dar nediaognozavo persivalgymo nuo aplesinų?

Visa kvepiu aplesinais. Vienas. Du. Trys. Keturi…

Planuoju laiką. Jog spėčiau gyventi.

Noriu verkti. Bet neverkiu. Ašaros nepadės. Ir skauda ne man. Kodėl mūsų praeitis tokia pikta? Kodėl niekas nenubaudžia žmonių, kurie griauna kitiems gyvenimus? Kodėl nepalieka ramybėje? Ir supranti, kad negali verkti. Turi šiokią tokią teisę, tai daryti, bet neverki. Nes esi ta, kuri padeda išsilaikyti kitam ant kojų. Ta, kuri privalo būti tokia. Nes nuvilti negalima.

Lieku namuose. Vis dar. Ir poto. Ir dar poto.

Tad keista kvėpuoti lauke. Keista prisimerkti išvydus saulę.

Jaučiu, kaip… nieko nejaučiu.

Tampu apatiška viskam.

Nerūpi treningai 2 dydžiais per dideli, nešukuoti plaukai ar patamsėję paakiai.

Neperskaitytos knygos.

Sėdžiu ir valgau pyragą. Ir suprantu, kad nieko taip nebus. Bet aš apatiška, tad koks skirtumas.

Arrivederci.

Šiandien vieniša iki kaulų smegenų ir dar daugiau - Neformatė.

Tumblr_lzax1aysdh1r6khwmo1_500_largeD36ab0410019aaef4e453ad2_large

Rodyk draugams

Basa.

Parašė neformate | 2012-02-15 23:58

Man nepatinka mano kambario sienos. Nejaučiu gyvybės. Tiek daug medžio ir jokios gyvybės. Aš sugebu pražiopsot savo stotelę, beskaitydama knygą. Taip, aš vėl skaitau. Muskusas ir pušys. Pjuvenų saujos. Lietus ir šalti pirštai šokantys veide. Šiluma. Praradimas. Ne, ne toks dėl kurio verkčiau, bet tiesiog liūdnas. Kai paklausi savęs dėl ko liūdi ir tu žinai. Kodėl. Senai gyvenau. Taip, kaip dabar. Pamiršus ir atradus. Su šypsena. Ir aš imu slėpti viską nuo visų. Pamažu mažėja pastraipų skaičius. Sakinių, žodžių, raidžių… Bet juk nesvarbu. Man reikia nuogų žodžių. Arba tylos. Jokių pagrąžinimų ar pataisymų. Žodžių, kuriuos galėčiau dainuoti. Pamiršdama jį, ją ir visus juos. Sugaunant šypseną ir paslepiant ją kažkur. Bandant linkėti sėkmės. Rašant atvirukus ir kuriant tikrus linkėjimus. Juokiantis. Svajojant. Norint išlikti nuoširdžia. Nepataisoma.

Kodėl manau, kad nebegaliu…?

Čia.

Arrivederci.

Neformatė. Šiandien praradus megztinio kvapą.

Animals-artifice-beauty-inspirational-landscape-favim.com-134618_large

P.S. Ir norinti sužinoti ar tik nesusirgo ligą - rašaunežinauapieką.

Tumblr_lupk441svq1qai3u4o1_400_large

Rodyk draugams

Žingsnis atgal.

Parašė neformate | 2012-02-11 23:44

Laaabas.

Jaučiuos, kaip perkepęs arba neda’kepęs varškėtis. Nežinia kodėl jis. Gal todėl, kad valgiau blynų. Nors ir skamba neįtinkamai, nes blynai nebuvo panašūs į blynus, ir aš persivalgiau. Regis taip.

Ir stogas važiuoja žemyn, nepasiklausęs ar galima. Na, bet jis juk kaip ir visi kiti. Jis gauna papildomą dieną pailsėti, bet jam negalioja tai. Jis vadovaujasi - we don’t need more hours. we need better hours. Taip, kad nieko nebepakeisiu.

Ir sloga, ir kosulys, ir dar bala žino kas ėda mano ir taip suėstus nervus.

Pilnatis, kaip ir kiekvieną mėnesį pakankina mane kaip reikiant. Barsukai, dviračiai, storos kepurės, karaokė ir suvaidintos vestuvės. Regis nemažai, kaip per naktį. O poto šypsaus kaip atsiprašant…

Katė vagia saldainius iš krepšelio. Aš pusryčiauju tik su varškės pakeliu. Naktį netyčia perlieja elektros srovė.

Džyyyz.

Jaučiuos be jėgų. Ne bejėgė, bet tiesiog be jėgų. Pirmą kart taip labai per šiuos… pfu, per daugiau nei puse metų. Gal turiu temperatūros (bet ne tiek daug, kad ”rinkčiau uogas” kaip maža rinko sesė), bet bėgu nuo termometro ir vaistų, kaip nuo privalomos perskaityti knygos.

Nors šiaip regis greičiau knygos bėga nuo manęs, nei aš nuo jų.

Ir šiaip visi bėga.

O gal tai aš bėgu?

Arrivederci.

Neformatė.

Rodyk draugams

Šiltai.

Parašė neformate | 2012-02-08 18:58

Aš kažką sapnavau. Dėl to ryte šypsojausi. Ne kiek lūpomis, bet akimis. Palikau pačią geriausią, šilčiausią, mieliausią savo draugę. Lovą/sofą. Sušalusius pirštus šildžiau arbata. Namuose. Pas draugę. Mokykloje. Vėl namuose. Ir dainavau. Planavau. Kūriau. Gėriau karštą šokoladą su (ne)drauge. Kalbėjom apie tai kas buvo. Šalau. Rašiau. Šiandien daug rašiau. Pamiršau tuščias eilutes ir rašiau. Ir nieko neatsitiko, bet tai buvo gera diena. Aš šypsojaus, nes kartais reikia pamiršt visus ir imti gyventi.

Arrivederci.

Neformatė. Žinanti, kad lova niekada manęs nepaliks.

Alone-girl-sunshine-water-favim.com-277416_large

Rodyk draugams

Atsibudus.

Parašė neformate | 2012-02-04 15:10

Labas.

Sometimes people are beautiful.
Not in looks.
Not in what they say.
Just in what they are.

Aš netvarkinga. Susivėlus. Tyli. Nervinga. Pasimetus. Sušalus. Persivalgius. Persimiegojus. Negalvojanti.

Susirinkau pieštukus, pasiėmiau drožtuką ir kankinu save.

Sprendžiu matematiką. Šeštadienį. Mokytoja numirtų iš džiaugsmo sužinojus. Tikriausiai. Bet nesužinos. Taigi nemirs.

Filmuoju beprotiškai nusišnekančius žmones. Jų du. Kažkur esu aš. Filmuoju kaimyną, tyliai parsirandantį namo su pagalve, pas mamytę, 7 ryto.

Išpilu kavą. Per mažai cukraus.

Dūsauju, bet neverkiu.

Užsivedu Sapnoraštį. Gal pagaliau jų sumažės tada. Gal jie išsigąs ir leis man miegoti. Gal nebekimš mano galvos keistomis idėjomis, kurių niekada nesiruošiu įvykdyti, kad ir kaip jos man patiktų.

Žiūriu filmus, kurie mažina mano ir taip mažą IQ.

Kiek bijau.

Nusidainuoju. Juokiuosi.

Ruošiuosi išpildyti vieną didelį pažadą.

Bet dabar truputi pavargau. Truputi.

Einu ką nors suvalgyt.

Ate… pfu…

Arrivederci.

Neformatė. Vis dar čia. Tik tyliai. Miau.

Tumblr_lyodt1tx1x1qa0quwo1_500_large

Rodyk draugams