BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Aš vėl linkiu

Parašė neformate | 2012-12-25 19:08

Sveikučiai (tikiuos visi esat).

Linkėjau praeitais metais,  linkiu ir šįmet. Tik norai ir linkėjimai gal truputėėėlį pasikeitę.

Negaliu sakyt, kad užaugau, ne ne. Per anksti dar tai. Bet tiesiog kažkas nutiko. Kažkas apsivertė. Daaaug daug kartų. Ir tiesą sakant, net pati dar nesuprantu kur randuosi.

Linkiu Šypsenos. Iš didžiosios raidės. Be jokių “nes reikia”, be kaukių ir be viso to netikrumo. Linkiu drąsos. To sugebėjimo išeiti arba ištarti paskutinį Taip. Šokolado, kurio niekad nebus per daug. Ramių ramių ir pašėlusių naktų/vakarų. Be jokių ašarų ir senų nuotraukų peržiūrėjimo. Šilumos. Visokeriopos. Ir tos, sklindančios iš radiatorių (ar krosnių), ir tos, kuri aplanko, pamačius mielą žmogų. Linkiu ir beprotiškų žmonių, draugų, pažįstamų. Kurie verčia šypsotis, kuriems tikrai rūpi, kurie paskambins tau vidury nakties ir šauks iš laimės “Taaaip, pagaliau Barnis pasipiršo Robin!” (whatever…), kurie pasidalins paskutine apelsino skiltele, supratingai linkčios, kai užeis durnumo stadija “šnekam apie viską, su visais, o jei ne - tai ir pati su savim”. Noriu, kad viskas būtų gerai. Kad dangus būtų mėlynas, o žolė žalia. Kad nustočiau (-tumėte) nervintis dėl smulkmenų ir pamirštume kada visas tas bėdas, kurių regis net neturėtų būti. Sveikaaatos linkiu, nes slogos ir skrandžio bėdos (ne dėl to, kad Kalėdos) užknisa. Ilgųųųų ilgų rytų su puodeliu rankose. Šilčiausių apkabinimų. Žvaigždėto dangaus ir krintančių žvaigždžių. Laiko, su tais, kuriuos mylim. Daug Tų, kuriuos mylėtume. Kelionių. Tų, kurie mylėtų mus. Nuostabių knygų, kurios niekad mūsų neišduos. Filmų filmų filmų. Per kuriuos verkiam, ir per kuriuos vėl verkiam (iš juoko). Pasiektų tikslų ir svajonių. Tada dar svajonių, nes to niekada nebus per daug. Daug geros muzikos, kuri gelbsti nejaukią tylą, o gerus vakarus pagyvina. Tų šokio akimirkų, kai gali viską pamiršti. Ir linkiu, jog sugebėtum gyventi toliau. Po visko. Šypsotis aukštai iškelta galva ir nesisukioti atgal. Gerų akimirkų, kurios šalta žiemą, ir tomis akmirkomis, kai palūžtam nežinia dėl ko, galėtų išgelbėti.

Ir dar daaag dalykų. (paliekam daaaug vietos fantazijai). Nuo įvairių rūšių šypsenų ir apkabinimų iki tobulai sulipdytų morengų.

Prieš kelias dienas buvau palūžus. Šįmet tai dažnas reginys. Nežinau, ar viskas dabar jau gerai. Bet kad ir kiek sakyčiau, kad tie nauji metais ir šitos šventės nieko neatneša, vis viena linkėsiu ir linkėsiu, tikėsiu ir tikėsiu, kad viskas rytoj, po savaitės, mėnesio ir po metų - bus gerai. Nes juk visada būna.

Tiesiog stipriai kiekvieną apkabinu. Pažįstu ar ne.

Arrivederci.

Neformatė. With hope.

Tumblr_mfeghfumky1rlkeuso1_500_large

Rodyk draugams

Po to nebelieka nieko. Aš prieš tave

Parašė neformate | 2012-12-11 19:43
I wanna fly
I wanna run
I wanna go
I wanna be a part of something I don’t know.

Šalti sustirę mano pirštai.

Žinau, kad viskas bus gerai.

Tiesiog kartais jaučiuosi tokia sugniuždyta. Kava, užkimęs balsas ir nešukuoti plaukai. Obuolių kvapas ir tuštuma. Nepatinkanti apranga. Viskas varžo. Ligoninės ir pabaigos. Maži bėdų kamuoliukai stringantys gerklėje. Par(al)yžius ir laiškai.

Ir leki leki leki. Nesustoji. Tiesiog gyveni. Darai tai, ką nori daryti, nes tik tu pats esi atsakingas už savo sprendimus. Didini greitį. Tik kad būtų tikslas. Gyveni.

Žvelgiu į veidrodį. Žinau, ką noriu padaryti. Ką padarysiu. O šiandien tiesiog leidau sau netrukdomai verkti.

Supratau, kad kiekvienas iš mūsų yra iš tikrųjų vienas. Kokie gimstam - tokie mirštam.

Kada nors nusikirpsiu plaukus. Ir pabėgsiu, lyg žaisdama slėpinių.

Gyvensiu.

Arrivederci.

Po dar vieno Gyvenimo. Neformatė.

523311_263228790464616_895077167_n_large

Rodyk draugams

Kai nebesinori būti ta, kuri visiems (pa)tinka

Parašė neformate | 2012-12-06 21:56

Pavargau gyventi taip, kaip jūs visi norit, kad gyvenčiau. Pavargau nuo tobulumo ir papirktų žodžių. Nebenoriu būt gera mergaite.

Arrivederci.

Revoliucionierė. Neformatė.

p.s. daug kas nepatenkinti mano gyvenimo permainomis. na ką, atsirinksim tikrus žmones.

Tumblr_maz94nnodh1rrnc83o1_500_large

Rodyk draugams

nostalgičnas įrašas arba keistokos savaitgalio peripetijos

Parašė neformate | 2012-12-02 00:54

Aš šiaip iš prigimties myliu charizmatiškus žmones. Ir tuos, kurie neskaudina manęs. Kurie manęs neignoruoja, bet duoda laiko pasiilgti. Ir dabar kažkodėl lyg koks nekalbadienis buvo, bet aš nesuprasiu gal niekada, kaip čia aš iš niekur nieko pradėtu pezėt kažkokias nesąmones.

Absoliučiai visą savaitgalį norėjau gaminti kažką. Išpilt kokį kilogramą miltų, būt baisiai išsitaršiusiai ir garsiai juoktis.

Aš pavyždžiui dar niekada nevalgiau sušio. Bet tai nesvarbu, nes aš juos pamilau vos išgirdus pavadinimą.

Ir lyg dėl kažkokio įpročio prisirenku knygų, kurių neperskaitau. Neįdomu man ten jų istorijos, nors šiaip aš labai mėgstu istorijas, na apie kitus žmones, bet tik tada, kai man tie žmonės įdomūs arba pasakoja kažkas įdomiai. O šiaip aš nemėgstu.

Ir išviso atrodo dabar man, kad visur pavasaris. Ten visi po du vaikšto, kiti nevaikšto, sėdi pavyzdžiui. Aš šiaip visiem nepavydžiu, na žinot, laisvė yra gerai, bet kai kuriem tai jo. Juodai pavydžiu, kartais ir visom spalvom. Nes tada atrodo, kad esu kaip prirakinta ir toksai atvirškštinis efektas gaunasi, kai matai laimingus žmones - o pas tave nė su žiburiu tos laimės nerasi.

Tai štai. Apie ką aš čia? Apie savaitgalį. Nemėgstu aš sekmadienio, bent kol kas. Kai pas mane bardakas, spintoj rūbų daugiau nei telpa atrodo, o apsirengt savaime aišku nėra ką (išskyrus chalatą ir milžinišką daug metų atkentėjusį džempą, kurio negaliu palikt niekur, nes jei mama suras - išmes), kai atceit remontas ir sienos apklijuotos, tuo nemalonų jausmą sukelianči, putų polistirolu. Ir kai aplink popierių krūvos, nepakabinti paltai ir nešvarūs puodeliai - lyg vėl ateitų depresija.

Ir išviso man nepatinka remontai. Ypač tie, kurie trunka labai ilgai, nes pinigais dar nesninga. Bet kartu kažkaip linksma, kai guli sau kokį sekmadienį vonioj, pilnoj putų ir karšto vandens, o aplink tave netolygiai nudažytos sienos, su istorija, nevienodom plytom užmūryta siena, skirianti vonią nuo virtuvės. Tada atrodo, lyg turi kokio karališko kraujo, pabėgai nuo kažko ir dabar su ta vonia tave atkėlė į kažkokį apleistą būstą.

Aš tokia serganti jaučiuos su ta skaudančia galva, temperatūra neviršijančia trisdešimt septynių laipsnių, kutenančia gerkle ir truputką nelaiku pasireiškiančia sloga. Ir dabar viena sėdinti šitam bardake, ir rašydama čia, galvoju apie Kalėdas. Nors labiau gal apie Kūčias.

Kaip viskas yra ir kaip viskas galėjo būti. Kaip norėčiau tų taikių Kūčių ir visko kas gero gali nutikt per jas. Kai prie stalo 4 žmonės, viena iš jų aš. Ir vienam šventės nežinau, ne šventės. Antras to dar nelabai supranta, o trečias neturi regis to, ko norėtų… Ir kaip mažėja ratas.

Kas būtų, jei tada to nebūtų buvę? Ir močiutė dar būtų gyva ir tas, ir tas…?

Žinau, kad bus gerai. Kad turiu kuo džiaugtis. Tiesiog…

Kartais taip norisi prisiglaust prie tų žmonių, kurių jau nebėra.

Arrivederci.

Neformatė, pajutusi toms Kūčioms nostalgija ir supratusi, kad negali nustoti mylėti.

P.S. jaučiuosi tarsi būčiau vienintelė gyva šitoj žemėj, be 6 minučių 12.

P.P.S. pasirodo nevienintelė. ką tik užmušiau musę.

Tumblr_med9ndbp151rm6lmzo1_500_large

Rodyk draugams