BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

atėjus vasarai

Parašė neformate | 2013-05-29 20:30

Atėjus vasarai tu apkabink mane -
Ir nepaleisk.
Aš leidžiu.
Arrivederci.
N.

Rodyk draugams

mūsų nesufokusuoti veidai / catch me

Parašė neformate | 2013-05-27 21:33

Aš nesuprantu visisisisiškai kas vyksta mano gyvenime.

Jis. jis. Jie. Taaaaip sudėtinga.

Aš pamiršau Jį, būdama su juo. Nebuvo jokių nejaukių pauzių ar galvojimų kaip kažką pasakyti. Natūraliai. Tik dabar mąstau ar patikau jam, nes daugumai vaikinų - kiekvienam baliui turi būt kažkokia pana (jamtaitikrai), ar alkoholis - mannebrolis prisidėjo… Ah. Klausimai klausimai be atsakymų.

Viskas taip sujaukta.

Ir aš nesitikėjau. Tikrai nesitikėjau sutikt Jo. Man nereikėjo Jo. Aš jau kvėpavau kažkuo kitu. Ir Jis sako ateik.

Ir aš sužinau, jog rankų pirštų neužtektų suskaičiuot kiek yra manančių, jog Tu ir aš tiktume. Jog Jis ir aš… Dievulėliau.

Aš nežinau kaip tai vyksta. Kai mes nekartu - po vieną, tada imu ir ahhh. O kartu - viskas gerai. Aš kvėpuoju kitu oru. Tu kitu.

Pažadu sau iki kito mėnesio vidurio viską išsiaiškint. Kai prikaupsiu drąsos. Kokią toną.

O jis tiesiog nežinau. Atėjo į mano gyvenimą ir viską sujaukė to nesuvokdamas. Privertė pamiršti juos visus. Žiūrėti į akis. Einam miegot. jis leido man būti ta, kuria norėjau būti. Ikiryto.

Aš tekėčiau už tavęs. Tikrai.

Bet dabar tiesiog negaliu užmigt. Kažkur už dešimčių kilometrų nuo tavęs.

Arrivederci.

Ir regis nieko nebuvo. Likau ta, kuri kaipvisada sureikšmina viską. Neformatė.

P.S. bet juk jei žmogui nepatinku, tai jis neklausia ar man nešalta?

atsakyyyyykit.

P.P.S. Labai sunku kartais pasirinkti. Ar rinktis naujus draugus, ar senus… Tiesiog šiaip.

Large

Rodyk draugams

apkabink

Parašė neformate | 2013-05-25 16:38

Šypsena. Ir nieko nereikia. Jaučiuosi reikalinga. Pirmą kartą.

Pabėgu. Jis kartu. Ir net nemąstau apie , nelyginu jo su kitais

Atsipalaiduoji ir žiūri į dangų. Juokiesi iš tų pačių dalykų. Išeini iš kūno, bet protas lieka.

Pirmi kartai. Daugybe pirmų kartų ir juokingų žmonių.

Pasisuku, šypsaus, vengiu, gaudau šypsenas ir jaučiu tavo žvilgsnį. Gera.

Nemoku kitaip. Bijau smarkiai prisirišti. Į-S-I-M-Y-L-Ė-T-I. Kad ir ką tai reikštų.

Tad pabėgu. Ryte pabėgi ir tu. Gal dar susitiksim. Kada nors.

Sukasi galva, per sunkus kūnas ir prakeikta žemės trauka, bet nesigailiu. Įpratau gyventi, tad taip ir darysiu.

Myliu.

Arrivederci.

Tai liga. Neformatė. ir jie atsimena, kad mes buvom.

Large

Rodyk draugams

šiandien myliu matyt

Parašė neformate | 2013-05-24 15:12

Kalbėjom apie dienoraščius.

Ir ji sako

Man nepatinka ilgi tekstai. Nuotraukos geriau.

Bet juk taip nieko nepažinsi. Ničničnieko. Jei tik žiūrėsi žiūrėsi ir neskaitysi. Aišku pirma reikia mokėti skaityti, kad galėtum tai daryti. Nemoka matyt žmogus.

Ne apie dienoraščius kalba eina. Nors ėjo apie juos. Su kojom.

Rašau sau ir tik sau. Jei įdomu - šaunu, jei ne - velniop.

Man patinka nauji žmonės, kvapai ir skoniai. Bijau, bet mėgstu tai.

Neįsitempus aš, tad praleisiu.

Man ištiiiisai reikia rinktis. Mėlyną ar oranžinę suknelę, dėtis lietpaltį ar ne, taisytis ar gyventi toliau, eiti ar neiti, valgyti 2 kartus pietus ar vieną.

Ir pirmą, pirmųpirmų pirmiausią sykį aš Tave išmainiau. Erzinot mane, bet žiūrėsim kas bus. Koks jausmas, kai žinau, kad galėjau būti ten, bet esu ten.

Ir šypsaisiii. Beproto beproto gera. Netgi kai tai ta šypsena skirta ne man. Velniop. Velniop stereotipus, principus ir kt. dalykus. (čia sakinys turėjo būti - kuriuo nenoriu dalintis.) Kad ir kur bebūtume. Ir nereikia nieko keisti, kai yra taip. Pasiliksiu mūsų paslaptį sau.

Arrivederci.

Beprotiškai kažkaip šiandiena. N.

Large

Rodyk draugams

sugalvokit man vardą

Parašė neformate | 2013-05-19 16:23

Aš tik dabar supratau, jog nejučiomis išsiugdžiau atsargumo jausmą. Neprisleisti žmonių. Nepasakoti istorijų. Nesakyti myliu ir panašių dalykų. Svajoti tik iš tolo, jog nesugriaučiau tobulos iliuzijos. Jog nereikėtų su atodūsiu atsisveikint ir žengti toliau, palikus visą, ilgai kurtą, variantą X.

Nesuprantu kartais akimirkų savo gyvenime, džiaugsmo taip pat.

Tų žmonių, šypsenų, juoko.

Man beproto patinka tuščios salės. Scena ir viskas iki užkulisių. Kur matau tas ašaras, juoką ir viską.

Aš tiesiog noriu įsitverti ir pajusti, jog štai. Viskas. Aš galiu čia pasilikti. Tačiau pastovumas bėga nuo manęs beproto greitai. Nepaveju. O gal neradau tinkamo?

Vėl sapnuoju. Dalykus, kuriuos norėčiau patirti.

Vėl ir vėl ir vėl. Imu abejoti ar tikrai verta ir ar tikrai išliksiu.

Nesuprantu gyvenimo. O kartu suprantu, jog jo ir nereikia suprasti. Reikia gyventi.

Klausimas ne į temą. Kaip manot, koks mano vardas, draugai? - neretorinis klausimas

Arrivederci.

Čia Neformatė.

Rodyk draugams

sukasi lyg maži vilkeliai, neprijaukinti matyt

Parašė neformate | 2013-05-13 21:46
Aš tiesiog noriu susigražinti visus dalykus, kuriuos praradau. Tas mažas šypsenas, šiltą juoką, žvilgsnius ir apkabinimus. Aš tiesiog noriu jaustis į temą. Nenoriu jausti to stipraus, slegiančio laiko. Norėjau verkti. Šiandien tris kart norėjau tai padaryti. Bet nedariau. Nenoriu aiškintis, nenoriu… Nieko nenoriu. Žmonės išeina ir taip sunku dėl to. Aš privalau išeiti.
Nepakeliama. Ir tas jausmas, kai regis turi viską. Nėra dėl ko būti pesimistei. Mažučiukas kaimyno anūkas, dvi porcijos ledų, šokoladas, geras oras, lietus, arbata, muzika, žmonės šypsosi, tu šypsaisi, tu esi tikrai laimingas, visi laimingi. Ko ko ko… O vis tuščia. Taip beproto tuščia. Girdžiu tylą. Kamuoliukas. Mažas. Kumščio dydžio kamuoliukas susitelkęs kažkur gerklėje. Ir negaliu tiesiog negaliu paaiškint visko. Kalbu greit ir juokingai, bandau juoktis ir prajuokint. Kažkas pastebi mane. Nusišypso. Aš šypsausi. Juokiuosi dar garsiau. Nebijau. Bijau.
Skęstu. Giliai giliai viduje taip stipriai skęstu. Nėra už ko užsikabinti. Jokios šakos, jokio akmens. Plaukiu nešama srovės. Tapau beveik ta, kokia kažkada svajojau tapti. Ir kas iš to? Kas? O gi nieko. Daugiau bemiegių naktų ir ašarų susikaupusių anapus tinklainės. Ir jūs nematot kokia aš tapau. Jums ir nereikia. Jūs nenorit, jums nerūpi. Aš tiesiog noriu, jog viskas baigtųsi.
Skaitau laimingų žmonių istorijas, jog bent truputi pajusčiau tą jausmą, kai ištikrųjų esi tokia. Bandau skaityt, žiūrėt, klausyt ir tiesiog būt. Bet nieko. Nėra to jausmo. Nėra ir didesnio už jį. Tie maži maži švyturėliai. Šviesos languose. Kviečia kažkur. Pasiklysti. Prarandi pusiausvyra. Bandai grįžti. Nebėra kur. Niekada tikriausiai ir nebuvo. Miražas. Dykumos ir nereikalingi žmonės.
Ir kaip norėčiau, kad visa tai tebūtų mano įprotis viską sudramtizuot. Kad išjungus šviesas, užgęsus rampos aš šypsočiaus ta tikra, nesuvaidinta šypsena ir visas šitas negatyvas ištirptų. Kaip norėčiau. Juk taip ir turėtų būti. Tačiau sprogsta viskas tokiame ryškiame fone, jog apanku. Bandau siurbti, siurbliuoti, valyti ir šluoti. Nedepresija, juk taip. Juk ne ji šičia užklydo. Ne jos tamsūs, ilgi, tinkami mano kaklui, pirštai pribarstė tų dulkių. Nedingsta. Vis sukasi sukasi sukasi. Lyg maži vilkeliai. Neprijaukinti.
Man šiandien beproto sunku. Tiesa, taip buvo ir vakar. Tik kitame fone. Ir giliau. Tikriausiai viskas dygsta. Pamažu. Apkabinkit.

Arrivederci.

(Ne)formatė. kažkada. galbūt. pasveiksiu.

Large

Rodyk draugams

atsibodo būti ta kita savim

Parašė neformate | 2013-05-11 22:15

Aš ištikrųjų suvokiu, jog ji net nesiruošia daugiau kapanotis. Nesiruošia šypsotis visiems, vaidinti pasitikinčia savimi, kai norisi slėptis, nebambėti, kai norisi bambėti. Nesiruošia ji ir žavėti visų su savo vis dar ilgais plaukais, kartis ant jų liesų kaklų ir kitaip kontaktuoti, tik dėl to, kad kontaktuoti. Ji jaučiasi ne į temą pokalbyje tarp nedraugių. Ji tyliai nori pabėgt ir būt kažkuo, kuo būti būtų lengva. Ji nori nusimest viską nuo savęs ir paskęst laimės jūroje. Ji nori susivokti. Prašau just kiss me and say that you miss me. Ji pasimetus ir tikrai neblaiviam prote.

Atia. N.

Large

Rodyk draugams

įdomu, dešimt metų daug ar mažai? tiesiog, sėdint sode, ant obels šakos, kilęs klausimas.

Parašė neformate | 2013-05-06 20:28

(įjungiam skaitant) ačiū.

Prabėgomis. Lėtai, bet spalvotai. Su šypsena ir juoku. Ir jausmas, kai Jis žvelgia į mano pusę.

Stebi tavo reakciją - pastebėjo ji.

Kai(p) taria mano vardą. Kai(p) šypsosi. Kai(p) džiaugiasi. Kai(p) provokuoja. Kai(p) nusuka žvilgsnį. Kai(p) teiraujasi. Kai(p) neatstoja. Kai(p) netyčia prisiliečia. Kai(p) savo buvimu leidžia pamiršti visas tas vykstančias nesąmones mano gyvenime.

Aš žinaužinaužinau. Jam tai nieko nereiškia. Visisisisiškiausiai. Aš žinau, jog jis idiotas, kvailys, dėmesio reikalaujantis asilas, kuriam svarbu pasirodyt, kuriam patinka žmonės, kurie yra aukščiau kitų. Aš žinau, kad skiriu jam per daug garbės. Jog puse čia esančių įrašų yra apie Jį. Kad viena dieną aš jo nekenčiu, nenoriu matyt ir pažint, o kitą… Aš visą tai žinau. Žinau.

Galbūt aš gailėsiuos. Kaip ir kaskart. Bet šią akimirką - verta, - šnabždu.

Ir taip, aš esu pirmasis tavo variantas.

Taippovelniųaštavemyliu.

Arrivederci.

Milijoną kartų išnaujo. Neformatė.

p.s. ir taip. aš nežinau kas yra ta meilė.

Rodyk draugams

(ne)pasiteisinimas ir pozityvo pliūpsnis.

Parašė neformate | 2013-05-05 14:03

Besėdint važiuojančioje transporto priemonėje, šiuo atveju mašinoje, gimsta keisčiausios idėjos ir norai. Štai aš realiame gyvenime, kur nėra jūsų visų ir mano čia išsakytų žodžių, dažniausiai apie blog’ą nepagalvoju. Bet kaip ir minėjau, kartais gimsta keisčiausios idėjos, mintys taip pat. Ir aš pagalvojau, šiaip sau, tik tarp kitko, jog šičia, šitame gal nerealiame, fantastiniame blog’iausiame pasaulyje visi mano, jog esu pe-si-mis-tė.

Bet taip nėra.

Nežinau kas kaltas, aš, aplinkiai ar paukščių takas, bet aš tiesiog nemoku čia dalintis optimizmu. Tuo neužslėptu. Nes na, yra nemažai įrašų kur aš džiaugiuos, bet niekas to nesupranta ir guodžia mane.

Tai štai, aš prisipažįstu, esu tikrai linksma asmenybė. Neskaitant to, kad turiu nepakartojamai gimnastiškus antakius ir juokiuosi labai garsiai bei sugebu neverkt net tris kartus tą pačią dieną nukritus nuo laiptų. Juk sakoma, kuo mes žemiau krentame tuos smagiau kilt į viršų. Ir nesvarbu, jog kylant kas kartą įsimyliu, dažniausiai beje tą patį žmogų, kuris net nenutuokia, koks man yra svarbus. Ir jog elgiuosi beprotiškiaukiaukiausiai tada. Kraujyje adrenalinas viršija visas normas, aš būnu pamišus ir myliu visus.

Aš kad ir kiek kartočiau, kad viskas nebepasitaisys, kad nebebendrausiu, kad nebesišypsosiu daugiau niekada, kad nebeįsimylėsiu Jo, kad nekenčiu žmonių, kad nebesvajosiu, nes svajonės neišsipildo, kad nustosiu rizikuot…

Vistiek, tai liks tiesa. Aš mylėsiu, svajosiu, ah.

Pavasaris.

Arrivederci.

N. Nooors, vienas dalykas manau nepasikeis. Neišmoksiu rašyt rišlių įrašų. Atia

Rodyk draugams

kas kartą

Parašė neformate | 2013-05-03 20:46

Lyja. Ir tą akimirką, tai yra viskas ko reikia.

Bet aš nebegaliu šitaip. Nebegaliu, taip skaudžiai kas kartą kristi, vien tam, kad galėčiau minutei pakilt ligi dangaus. Kai žmonės nemoka paleisti žmonių - yra sudėtingiausia. Viskas yra per daug sudėtinga.

Prašaunoriukadviskaspagaliaunurimtų.

Arrivederci.

N.

Rodyk draugams